Job 4
1 Tada Elifazas Temanas atsakydamas tarė:
2 „Jeigu išdrįstų kas tarti tau žodį, ar nebūsi užgautas? Bet kas galėtų dabar tylėti?
3 Štai tu mokei daugelį, stiprinai jų silpnas rankas,
4 tavo žodžiai drąsino svyruojančius, tu sutvirtinai drebančius kelius.
5 Bet kai dabar tai nutinka tau, tu netenki kantrybės; kai tave patį tai paliečia, tu būni priblokštas!
6 Argi tavo Dievo baimė nėra tavo laidas, o tavo tobulas elgesys – tavo viltis?
7 Prisimink, ar kas kada būdamas nekaltas pražuvo? Ar buvo kur nors dorieji sunaikinti?
8 Kalbu iš patirties: kas pikta aria ir bėdą sėja, tas tai ir pjauna.
9 Nuo Dievo kvėptelėjimo jie pražūva, nuo jo įniršio gūsio sunyksta.
10 Nutyla liūto riaumojimas, žvėrių karaliaus staugimas, ir ištrupa liūtų jauniklių dantys.
11 Stiprus liūtas nugaišta, nes trūksta grobio, o jo jaunikliai išsiblaško.
12 Mane slapčiomis pasiekė žodis, mano ausis pagavo tylų šnabždesį.
13 Nuo minčių, kilusių iš nakties regėjimų, kai gilus miegas apima mirtinguosius,
14 mane pagavo baimė ir šiurpulys, drebėjo visi mano kaulai.
15 Tuomet vėjas pūstelėjo į mane, ir man ant kūno pasišiaušė plaukai.
16 Jis stabtelėjo, bet aš jo neatpažinau. Tik pavidalas buvo prieš mano akis, ir įsiviešpatavo tyla. Tuomet išgirdau balsą:
17 ‘Argi gali žmogus būti teisesnis už Dievą? Argi gali mirtingasis būti be priekaištų prieš savo Kūrėją?
18 Štai jis net savo tarnais nepasitiki ir angelus kaltina klaida!
19 Tad ką sakyti apie gyvenančius molio namuose, kurių pamatai – dulkės? Jie sutraiškomi lengviau negu kandys,
20 nuo ryto iki vakaro jie trinami į dulkes. Nepastebėti jie žūva amžinai.
21 Kai jų palapinės virvelė išplėšiama iš jų, argi jie nemiršta nepažinę išminties?’