1Tada Elifazas Temanas atsakydamas tarė:
2„Argi išmintingas žmogus turėtų atsakyti vėjų kalba ir prisipildyti rytų vėjo?
3Argi jis turėtų įrodinėti tauškalais, jokios vertės neturinčiais žodžiais?
4Tu net Dievo baimę atmeti ir nuo maldos Dievui susilaikai.
5Tavo kaltė pamoko tavo burną, užtat tu ir renkiesi suktą kalbą.
6Ne aš, bet tavo paties burna tave pasmerkia, tavo lūpos prieš tave liudija.
7Argi tu žmonijos pirmagimis? Nejau buvai sukurtas anksčiau už kalvas?
8Argi klauseisi Dievo taryboje? Nejau vien sau priskiri išmintį?
9Ką tu žinai, ko mes nežinome, arba ką supranti, kas mums neaišku?
10Mūsų pusėje – seni žilagalviai vyrai, kur kas senesni už tavo tėvą.
11Argi tau per maža Dievo paguodos – žodžio, kad jis švelniai su tavimi elgiasi?
12Kas atėmė iš tavęs širdį, kodėl apsiblausė tavo akys,
13kad atgręži savo dvasią prieš Dievą ir leidi sau taip šnekėti?
14Kas tas mirtingasis, kad galėtų būti švarus, ar gimusis iš moters, kad galėtų būti teisus Dievo akyse?
15Dievas nepasitiki net savo šventaisiais, net dangus jam atrodo nešvarus.
16Tad ką ir sakyti apie tą nepakenčiamą ir pagedusį žmogų, geriantį nedorybes kaip vandenį!
17Aš tau parodysiu, jei manęs klausysiesi, ir paaiškinsiu tau, ką mačiau.
18Išminčiai mane išmokė, o jie buvo ištikimi savo protėviams,
19kuriems vieniems Dievas davė šį kraštą; jokie svetimšaliai tarp jų nesimaišė.
20Nedoras žmogus raitosi kančioje per visas savo dienas. Engėjui skirti metai suskaičiuoti.
21Siaubo klyksmas aidi jo ausyse; ramybės metu užklumpa jį plėšikai.
22Vilties sugrįžti iš tamsybės jis neturi; kalavijas įžūliai žiūri jam į akis.
23Jis bastosi, ieškodamas duonos, klausinėdamas: ‘Kur ji?’ Jis žino, kad tamsybės diena jam parengta.
24Nerimas ir skausmas jam kelia baimę, pribloškia kaip karalių, pasirengusį mūšiui.
25Juk jis kėlė ranką prieš Dievą ir drįso įžeisti Visagalį,
26įžūliai jį puldamas su savo stambiu gaubtu skydu.
27Aptukęs jo veidas, nuo lašinių išsipūtęs juosmuo.
28Jis gyvens sugriautuose miestuose, namuose, kuriuose niekas nebegyvens, nes jiems skirta tapti griuvėsių krūvomis.
29Turtingas jis nebus; jo turtai neišliks, nes jis neįleis šaknų į žemę.
30Nuo mirties tamsybės jis nepabėgs, bus kaip medis, kurio atžalas nusvilins liepsna; jis mirs nuo Dievo burnos kvėptelėjimo.
31Tenepasitiki jis tuščiais įsikalbėjimais apgaudinėdamas save, nes tuščia apgaulė bus jo atlygis.
32Nuvys jis pirma laiko, ir jo šakos daugiau nebesužaliuos.
33Nubarstys jis savo neprinokusias vynuoges tarsi vynmedis ir numes savo žiedus tarsi alyvmedis.
34Juk nedorųjų giminė nėra vaisinga, ir ugnis suryja kyšininkų palapines.
35Juk jie sumano kėslus, gimdo pikta, o jų širdis rengia apgaulę“.