Jeremiah 4
1 „Jei nori sugrįžti, Izraeli, – tai VIEŠPATIES žodis, – turi sugrįžti pas mane. Jei pašalintum savo šlykštybes iš mano akivaizdos ir neišklystum iš doro kelio,
2 ir prisiektum: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS!’ pagal teisybę, teisingumą ir teisumą, taũtos jo vardu linkėtų sau palaimos ir pačios juo didžiuotųsi“.
3 Taip kalba VIEŠPATS Judo vyrams ir Jeruzalei: „Išarkite dirvonus, nesėkite tarp erškėčių!
4 Apipjaustykite savo širdis VIEŠPAČIUI, pašalinkite iš savo širdžių surambėjimą, Judo vyrai ir Jeruzalės gyventojai, idant mano pyktis neprasiveržtų kaip ugnis ir nedegtų neužgesinamas dėl jūsų nedorų darbų.
5 Paskelbkite Judo karalystėje, praneškite Jeruzalėje! Sakykite: ‘Pūskite ragą visame krašte!’ Šaũkite ir sakykite: ‘Rinkitės! Žygiuokime į miestus su mūrais!’
6 Iškelkite ženklą: ‘Į Sioną!’ Bėkite į saugią vietą! Negaišuokite! Mat nelaimę siunčiu iš šiaurės, didį nuniokojimą.
7 Pakilo liūtas iš tankmės, tautų naikintojas atžygiavo, atėjo iš savo namų tavo kraštą paversti dykuma. Tavo miestai bus sugriauti ir liks be gyventojų.
8 Todėl apsivilkite ašutine, dejuokite ir aimanuokite: ‘Liepsnojantis VIEŠPATIES pyktis nenusigręžė nuo mūsų’.
9 Tą dieną, – tai VIEŠPATIES žodis, – apstulbs nusigandęs karalius, apmirs širdis didžiūnams, kunigai pastirs iš baimės, ir pranašai bus priblokšti.
10 ‘Deja! Viešpatie DIEVE, – sakys jie, – kaip baisiai apgavai šią tautą ir Jeruzalę, sakydamas jiems: ‹Vi̇̀sa išeis jums į gera!› – tuo tarpu kalavijas mums jau prie gerklės’“.
11 Tuo metu šiai tautai ir Jeruzalei bus sakoma: „Nuo nuožmių aukštumų per dykumą kyla deginantis vėjas prieš dukterį, mano tautą. Ne vėtymo, ne dulkių vėjas;
12 man paliepus, papučia stipresnis už juos vėjas. Dabar aš pats juos apkaltinsiu!“
13 Štai jis pakyla tarsi audros debesis. Jo vežimai tarsi viesulas, greitesni už erelius jo žirgai: „Vargas mums! Esame žuvę!“
14 Jeruzale, nuplauk nedorumą nuo savo širdies, kad dar galėtum būti išgelbėta! Kiek ilgai tu puoselėsi savo pražūtingas užmačias?
15 Klausykis! Ateina žinia iš Dano, neganda skelbiama iš Efraimo kalnų:
16 „Praneškite tautoms, garsinkite Jeruzalėje: ‘Apgulėjai ateina iš tolimo krašto, žygiuoja prieš Judo miestus, karingai šaukdami’.
17 Kaip laukų sargai jie apsupo ją iš visų pusių, nes ji maištavo prieš mane“, – tai VIEŠPATIES žodis.
18 Tavo elgesys, tavo darbai tai padarė, – tavo nedorumas kaltas, kartėlis gula tau ant širdies!
19 „Mano širdie! Mano širdie! Raitausi iš skausmo! Netelpa krūtinėje mano širdis! Man plyšta širdis, negaliu tylėti, nes girdžiu rago garsus, mūšio šauksmus.
20 ‘Nelaimė vejasi nelaimę’, – pranešama. Visas kraštas niokojamas, kaip mat sunaikintos mano palapinės, akimirksniu – mano pastogės.
21 Kiek ilgai turėsiu regėti tą karo vėliavą, klausytis tų rago garsų?
22 Deja, mano tauta paika! Manęs jie nepažįsta! Jie – neprotingi vaikai, be jokios nuovokos. Jie gudrūs vien pikta daryti, o gera daryti nemoka“.
23 Pažiūrėjau į žemę, ir štai ji nualinta ir dyka! Žvelgiau į dangų, ir nebuvo jame šviesos!
24 Pažiūrėjau į kalnus, ir štai jie drebėjo, o visos kalvos svyravo priekin ir atgal!
25 Žvalgiausi, ir štai nebuvo žmonių; net padangių paukščiai buvo išskridę!
26 Pažiūrėjau, ir štai derlinga žemė buvo tapusi dykuma; visi jos miestai – griuvėsiai prieš VIEŠPATĮ, sunaikinti jo aitraus pykčio.
27 Taip kalba VIEŠPATS: „Tyrlaukiais pavirs visas kraštas, tačiau jo visai nesunaikinsiu.
28 Dėl to dejuos žemė, ir dangūs viršum jos apsigaubs juoda skraiste, nes aš pasakiau ir nesigailiu, nutariau ir neatšauksiu“.
29 Raitelių ir šaulių šauksmus išgirdę, išbėgioja visų miestų gyventojai. Jie šliaužia į urvus, slepiasi miškų tankmėse, kopia ant uolų: visi miestai ištuštėję, niekas ten nebegyvena.
30 O tu, pasmerktoji pražūčiai, ką tu manai, rengdamasi purpuru, puošdamasi aukso puošmenomis, dažydamasi akis? Veltui grãžiniesi! Tavo meilužiai tave paniekina, tavo gyvybė jiems rūpi!
31 Girdžiu tarsi dejuotų gimdyvė, tarsi šauktų pirmąkart gimdanti motina. Tai šaukia duktė Sionas. Kvapą vos atgaudama, ji tiesia rankas: „Ak, vargas man! Alpstu nuvargusi, sugriebta žudikų!