Jeremiah 10
1 Klausykite žodžio, kurį VIEŠPATS pasakė apie jus, Izraelio namai!
2 Taip kalba VIEŠPATS: „Nemėgdžiokite tautų elgesio, nenuogąstaukite dėl ženklų dangaus skliaute, nors dėl jų taũtos ir nuogąstauja.
3 Ką taũtos tiki, tai gryna apgaulė, nes stabas – tik rąstigalis iš miško medžio, išskobtas meistro skaptuku,
4 papuoštas auksu ar sidabru, prikaltas plaktuku ir vinimis, kad nenugriūtų.
5 It paukščių baidyklės melionų darže, jie negali kalbėti. Juos reikia nešioti, nes patys jie nepaeina. Nebijokite jų, nes jie negali nei žalos padaryti, nei naudos atnešti“.
6 Tokio kaip tu, VIEŠPATIE, kito nėra! Didingas tu, didinga tavo vardo galybė!
7 Kas gali tavęs nebijoti, tautų Karaliau? Tai pridera tau, nes tarp visų išminčių tautose, visų tautų valdose, tokio kaip tu, kito nėra!
8 Visi kaip vienas jie be žado ir be jausmo; tad ką jie gali išmokti iš medinių stabų?
9 Jie – iš Taršišo atvežtas, plaktuku kalstytas sidabras ir auksas iš Ufazo! Jie – meistro išmonė ir auksakalio rankų darbas. Violetinis ir purpurinis jų apdaras. Visi ligi vieno jie – nagingų amatininkų dirbiniai.
10 VIEŠPATS – tikrai Dievas, jis – gyvasis Dievas, amžinasis Karalius. Nuo jo pykčio dreba žemė, jo apmaudo nepajėgia pakelti tautos.
11 Taip sakysite jiems: „Dievai, kurie nei dangaus, nei žemės nesukūrė, pradings nuo žemės ir iš po dangaus skliauto!“
12 Jis sukūrė žemę savo galybe, padėjo pasaulio pamatus savo išmintimi, išskleidė dangaus skliautą savo išmone.
13 Kai sugriaudžia jo balsas, šniokščia vandenys dangaus skliaute. Jis atpučia debesis nuo žemės pakraščių, padaro tviskančius žaibus lietui, išleidžia viesulus iš aptvarų.
14 Kiekvienas žmogus – kvailas, nesupratingas; sau pačiam gėdą daro auksakalys savo stabais, nes nuliejo apgaulę, be gyvybės alsavimo.
15 Jie niekam tikę, vien juoko verti. Atėjus jų bausmės metui, išnyks kaip nebuvę.
16 Nepanaši į juos Jokūbo dalis; jis – visa ko kūrėjas, Izraelis – jo paveldo gentis, o jo vardas – Galybių VIEŠPATS.
17 Susidėk ryšulį ir palik kraštą, apgultasis mieste!
18 Juk taip kalba VIEŠPATS: „Štai šį kartą gyventojus tikrai išblokšiu iš krašto, taip prislėgsiu, kad jie pajus!“
19 Vargas man! Aš žuvęs! Mano žaizda nepagydoma. O aš tariau: „Tai tik liga; aš galiu ją ištverti“.
20 Mano palapinė nusiaubta, visos jos virvės nutrauktos. Mano vaikai paliko mane, jų nebėra; niekas mano palapinės nebestatys, nėra, kas išskleistų mano palapinės dangas.
21 Ganytojai buvo kvaili, neieškojo VIEŠPATIES, todėl ir nelydėjo jų sėkmė, o visos jų kaimenės buvo išvaikytos.
22 Klausykis! Girdėti ūžesys! Artėja iš šiaurės baisus sąmyšis, kad paverstų Judo miestus týrais, šakalų landyne.
23 Aš žinau, VIEŠPATIE, kad ne žmogus sau kelią lemia. Žmogus negali nei pasirinkti gyvenimo kelio, nei savo žingsnius gyvenime pakreipti.
24 Pataisyk mus, VIEŠPATIE, tačiau su saiku, ne su pykčiu, idant niekais mūsų nepaverstum.
25 Savo pyktį išliek ant tautų, kurios tavęs nepripažįsta, ir ant tų karalijų, kurios tavo vardo nesišaukia. Juk jos surijo Jokūbą, sunaikino jį, nuniokojo jo sodybas!