1Kaip ugnis uždega žabus, kaip ugnis užvirina vandenį, kad ir tu taip apreikštum savo vardą priešams, taũtos prieš tave drebėtų!
2Darydamas baisius darbus, kurių mes nesitikėjome, tu nužengei, ir kalnai drebėjo prieš tave.
3Nuo amžių nėra niekas patyręs, ausis negirdėjo, akis neregėjo, kad be tavęs būtų kitas Dievas, darantis tokius darbus tiems, kurie juo pasitiki.
4O kad sutiktumei mus, vykdančius teisumą! O kad neužmirštume tavęs mes savo keliuose! Štai tu pyksti, o mes – nuodėmingi.
5Visi mes tapome lyg nešvarūs, mūsų teisūs darbai – lyg suteršti skudurai. Nuvytome visi tarsi lapai, ir mūsų blogi darbai mus neša tarsi vėjas.
6Nėra kas šauktųsi tavo vardo, kas stengtųsi tvirtai tavęs laikytis. Tu paslėpei savo veidą nuo mūsų ir atidavei mus mūsų blogiesiems darbams į rankas.
7O vis dėlto, VIEŠPATIE, tu – mūsų Tėvas. Mes – molis, o tu – mūsų puodžius; visi mes – tavo rankų darbas.
8Nepyk taip smarkiai ant mūsų, VIEŠPATIE, neminėk mūsų kaltės amžinai. Pažvelgti teikis: štai mes visi – tavo tauta.
9Šventieji tavo miestai virto dykuma; Sionas – dykuma, Jeruzalė – dykynė.
10Mūsų didi ir šlovinga Šventykla, kurioje mūsų tėvai tave garbindavo, pavirto liepsnų grobiu; vi̇̀sa, kas mums buvo miela, – griuvėsiai.
11Ar po viso to gali susilaikyti, VIEŠPATIE? Ar vis dar gali tylėti ir taip baisiai mus skaudinti?