1Tebūna man leista sugiedoti savo mylimajam meilės giesmę apie jo vynuogyną: Mano mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse.
2Jis išpureno žemę, išrinko akmenis ir apsodino geriausiomis vynuogėmis. Viduryje pastatė bokštą sargui ir įrengė jame net vyno spaudyklą. Tikėjosi auginti vynuoges, bet prisiaugino rūgštuogių.
3„Taigi dabar, Jeruzalės gyventojai ir Judo vyrai, prašau spręsti mano bylą ir mano vynuogyno.
4Ką dar reikėjo padaryti mano vynuogynui, ko aš jame nepadariau? Kodėl jis priaugino rūgštuogių, nors aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges?
5Dabar jums pasakysiu, ką ketinu daryti savo vynuogynui: išrausiu gyvatvorę, ir jis bus nuniokotas, nugriausiu sieną, ir jis bus ištryptas.
6Taip! Paversiu jį dykviete: nebebus jis genimas nei purenamas, apžels erškėčiais ir usnimis. Debesims įsakysiu, kad nelietų ant jo lietaus“.
7Galybių VIEŠPATIES vynuogynas – Izraelio namai, o daigai, kuriais jis gėrėjosi, – vyrai iš Judo. Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo praliejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas!
8Vargas jums, kurie statote namus prie namų, kurie jungiate lauką su lauku, kol jums vieniems telieka vietos gyventi žemėje!
9Galybių VIEŠPATS man girdint prisiekė: „Tikrai daug namų bus palikta; erdvūs ir prabangūs namai liks be gyventojų.
10Dešimt jungų vynuogyno duos tik vieną bàtą, o homeras sėklos – tik vieną efą derliaus.
11Vargas tiems, kurie keldamiesi ankstų rytą negali apsieiti be svaigiųjų gėrimų, ir prasėdi iki išnaktų, kol įkaušta nuo vyno!
12Lyros ir arfos, būgnelio ir fleitos lydimi, jie mėgaujasi pokyliuose vynu, o apie VIEŠPATIES darbus nieko nenuvokia ir nemato jo rankų užmojo.
13Todėl stokodama nuovokos mano tauta eina į tremtį, jos didžiūnai miršta badu, o liaudis alpsta nuo troškulio.
14Todėl Šeolas plačiai atvers savo ryklę, pražios savo bedugnę burną, ir prasmegs joje tautõs didžiūnai ir liaudis, jų ūžavimas ir puotavimas.
15Taip! Marusis pažeminamas, žmogus suniekinamas, puikuoliai nuleidžia akis.
16Bet Galybių VIEŠPATS išaukštinamas savo teismu, o Dievas Šventasis reiškiasi savo šventu teisumu.
17Tada ėriukai rupšnos ten tarsi lankose, o riebūs ožiukai ganysis turtuolių rūmų griuvėsiuose.
18Vargas tiems, kurie užsitraukia kaltę melo virvėmis, nuodėmę valkčio lynais,
19tiems, kurie sako: ‘Tesiskubina, tepagreitina VIEŠPATS savo veikimą, jeigu nori, kad jį matytume; teįvyksta, teišsipildo Izraelio Šventojo užmojis, jeigu nori, kad jį pažintume’.
20Vargas vadinantiems piktą geru, o gerą – piktu, keičiantiems tamsą į šviesą, o šviesą į tamsą, laikantiems karčius dalykus saldžiais, o saldžius dalykus – karčiais!
21Vargas tiems, kurie išmintingi savo akyse, kurie savo pačių manymu gudrūs!
22Vargas tiems, kurie didvyriai prie vyno ir narsūs prie svaigiųjų gėrimų,
23tiems, kurie išteisina nedorėlį už kyšį ir pamina nekaltojo teises!“
24Tikrai, kaip ugnies liežuviai suryja ražienas, kaip šienas nuskęsta liepsnose, taip jų šaknys virs puvėsiais, o žiedai bus nupūsti lyg dulkės, nes jie paniekino Galybių VIEŠPATIES mokymą ir apšmeižė Izraelio Šventojo žodį.
25Tikrai kyla pyktis VIEŠPAČIUI ant savo tautos, jis kelia prieš ją ranką, norėdamas smogti. Kalnams drebant, jų lavonai gulės lyg atmatos gatvėse. Tačiau jo pyktis dar neatlyžo, ir ranka vis dar pakelta.
26Jis iškels karo vėliavą tolimai tautai, švilptelėjimu pasišauks ją iš žemės pakraščių. Tikrai ji atskubės žaibo greičiu!
27Tarp jų nebus klupinėjančių iš nuovargio, snūduriuojančių ar miegančių. Nė vienam jų nuo juosmens diržas nekrinta, nė vienam nesutrūkę apavo dirželiai.
28Jų strėlės nusmailintos, lankai įtempti, žirgų kanopos atrodo lyg titnagas, vežimų ratai – lyg viesulas.
29Jie riaumoja lyg liūtas, lyg liūto jaunikliai, jie staugia ir stveria grobį, neša jį, ir niekas jo nebeišgelbės.
30Tą dieną riaumojimas virš jos aidės lyg šėlstančios jūros šniokštimas. Jei kas mès žvilgsnį žemėn, ten tik siaubas ir tamsa, o šviesa – debesų aptemdyta.