1Ištarmė apie Regėjimo slėnį. Kas gi nutiko, kad visas sulipai ant stogų,
2triukšmingasis, gyvasis, džiaugsmu netveriąs mieste? Tavo žuvusieji – ne kalavijo nukirsti, ne kovoje kritę.
3Tavo vadai visi drauge pasitraukė, pabėgo toli; visi išlikusieji buvo paimti nelaisvėn, nepaleidę nė strėlės paimti nelaisvėn.
4Todėl sakau: „Palikite mane, kad galėčiau raudoti; nebrukite man paguodos dėl dukters, mano tautos, žūties“.
5Tai siaubo, pralaimėjimo ir sąmyšio metas Regėjimo slėnyje; jis iš Viešpaties, Galybių DIEVO. Mūsų miesto sienos pralaužtos, pagalbos šauksmai aidi tarp kalvų.
6Elamas griebiasi strėlinių, Aramas kinkosi žirgus, ir Kyras traukiasi iš įmautės skydus.
7Derlingieji tavo slėniai pilni vežimų, prieš tavo vartus išrikiuoti raiteliai,
8Judo gynyba pralaužta. Tą dieną patikrinote ginklus Miško rūmų ginklinėje,
9pamatėte, kiek daug plyšių Dovydo miesto sienose, ir sutelkėte žemutinio tvenkinio vandenis.
10Paskui, apžiūrėję namus Jeruzalėje, kai kuriuos nugriovėte miesto sienoms lopyti
11ir miesto viduje įtaisėte vandens talpyklą senojo tvenkinio vandeniui telkti. Bet jūs nekreipėte dėmesio į miesto Statytoją, nepaisėte to, kuris jį seniai pastatė.
12Tą dieną Viešpats, Galybių DIEVAS, kreipėsi į jus, šaukdamas verkti ir liūdėti, nusiskusti galvas ir vilkėti ašutines.
13Bet žiūrėkite! Linksmybė ir džiaugsmas! Skerdžiate jaučius ir pjaunate avis, valgote mėsą ir geriate vyną: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime!“
14Paties Galybių VIEŠPATIES man apreikšta: „Ši kaltė ligi mirties nebus jiems atleista!“ Tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis.
15Viešpats, Galybių DIEVAS, tarė: „Kelkis ir eik pas aną pareigūną, pas rūmų prievaizdą Šebną,
16kuris aukštai išsikirsdino sau kapą, išsiskobė uoloje būstą, ir sakyk: ‘Ką tu čia darai ir kas toks esi, kad kapą čia sau išsikirsdinai?
17VIEŠPATS tave greitai nusvies žemyn, mirtingasis žmogau! Jis suspaus tave į gniužulą,
18į gniūžtę suvolios tave ir tarsi kamuolį nusvies į platų kraštą, kad ten pražūtum tu ir vežimai, kuriais didžiuojiesi, tavo valdovo namų gėdai!’
19Išvarysiu tave iš užimamos vietos, atleisiu tave iš tarnybos.
20Tą dieną pasišauksiu savo tarną Eljakimą, Hilkijo sūnų,
21apvilksiu jį tavo drabužiais, apjuosiu tavo juosta, į jo rankas perduosiu tavo valdžią, idant jis būtų lyg tėvas Jeruzalės gyventojams ir Judo namams.
22Ant jo peties uždėsiu Dovydo namų raktą: kai jis atrakins, niekas negalės uždaryti, o kai užrakins, niekas negalės atidaryti.
23Tvirton vieton įkalsiu jį lyg stulpą, kad būtų garbės krėslas visai savo šeimai.
24Ant jo pakibs visa jo šeimos garbė, pakibs ant jo palikuonys ir giminės; jie kybos, kaip kybo ant stulpo visokie indai – mažučiai ir puõšnios taurės bei prasti ąsočiai.
25Tą dieną, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, – į tvirtą vietą įkaltasis stulpas neišlaikys. Jis pasvirs ir pargrius, ir subyrės visa ant jo kybojusi našta“. Taip VIEŠPATS pasakė!