1O tu raudok dėl Izraelio vadų
2ir sakyk: „Kas per liūtė buvo tavo motina tarp liūtų! Tarp jaunų liūtų ji ilsėjosi, augindama savo liūtukus.
3Ji išaugino vieną iš savo liūtukų, ir jis tapo jaunu liūtu. Jis išmoko pasigauti grobį ir rijo žmones.
4Apie jį išgirdo tautos, ir jis buvo pagautas jų duobėje. Jos nutempė jį sukaustytą grandinėmis į Egipto kraštą.
5Pajutusi, kad ji bejėgė ir nebėra vilties išgelbėti, liūtė paėmė kitą savo liūtuką ir padarė jį jaunu liūtu.
6Jis sėlino vogčiomis tarp liūtų ir tapo jaunu liūtu. Jis išmoko pasigauti grobį ir rijo žmones.
7Jis griovė jų tvirtoves, niokojo jų miestus. Kraštą ir visus, kurie jame gyveno, apėmė siaubas nuo jo baisaus riaumojimo.
8Susibūrė prieš jį tautos iš visų šalių aplinkui, užmetė ant jo tinklą, – ir jis buvo pagautas jų duobėje.
9Jos uždarė jį, sukaustytą grandinėmis, į narvą, nugabeno pas Babilono karalių ir įkalino tvirtovėje, kad jo balsai nebeaidėtų Izraelio kalnuose.
10Tavo motina buvo kaip vynmedis vynuogyne, pasodintas prie vandens, vaisingas ir šakotas nuo vandenų gausos.
11Jo tvirtasis kamienas tapo valdovo skeptru; jis iškilo aukštai tarp storų šakų, iš toli matomas dėl savo šakoto aukštumo.
12Bet jis buvo išrautas su įniršiu ir numestas ant žemės: rytys jį nudžiovino, jo vaisius buvo nuskintas, o tvirtasis kamienas išdžiūvo, ir ugnis jį surijo.
13Dabar jis persodintas į dykumą, sausą ir išdegintą kraštą.
14Ugnis išėjo iš jo kamieno, surijo jo šakas ir vaisių. Jis nebeturi jokio kamieno, jokio valdovo skeptro“. Tai rauda ir turi likti rauda.