Romans 3
1 Koks tada pranašumas būti žydu arba kokia nauda iš apipjaustymo?!
2 Visokeriopas! Pirmiausia tas, kad jiems buvo patikėti Dievo žodžiai.
3 O jei kai kurie tapo neištikimi? Ar jų neištikimybė panaikins Dievo ištikimybę?
4 Nieku būdu! Dievas išlieka tiesakalbis, o kiekvienas žmogus – melagis, kaip parašyta: Kad tavo žodžiai būtų pripažinti teisūs, ir laimėtum, kai esi teisiamas.
5 Jei mūsų neteisumas iškelia Dievo teisumą, ką gi sakysime?! Gal Dievas neteisus, rūsčiai bausdamas?! Kalbu, kaip žmonėms įprasta.
6 Nieku būdu! Kaip tada Dievas galėtų teisti pasaulį?!
7 Bet jeigu Dievo tiesa per mano melagystę tik skaidriau nušvito jo garbei, tai kam dar teisti mane kaip nusidėjėlį?!
8 Gal jau imkime ir darykime bloga, kad išeitų gera, kaip esame šmeižiami ir kaip kai kurie sako mus skelbiant?! Šitokie tikrai smerktini.
9 Tai ką gi? Ar mes turime pirmenybę?! Visai ne! Juk jau esame apkaltinę ir žydus, ir pagonis, kad visi yra nuodėmės pavergti,
10 kaip parašyta: Nėra teisaus, nėra nė vieno.
11 Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų.
12 Visi nuklydo, visi nuėjo vėjais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno!
13 Jų gerklė – atviras kapas; savo liežuviais klastas jie raizgė, gyvačių nuodai jų lūpose.
14 Jų burna pilna keiksmų ir kartumo,
15 jų kojos eiklios kraują pralieti,
16 jų keliais skuba griovimas ir skurdas.
17 Jie nepažino taikos kelio,
18 ir jiems prieš akis nestovi Dievo baimė.
19 O mes žinome, jog tai, ką sako Įstatymas, jis sako tiems, kurie pavaldūs Įstatymui, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą,
20 nes Įstatymo darbais jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus. Per Įstatymą tik pažįstame nuodėmę.
21 Bet dabar be Įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų.
22 Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo,
23 nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės,
24 o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.
25 Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisingumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau,
26 dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisingumą dabarties metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų.
27 Kur tada pagrindas girtis? Jis atmestas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne, tikėjimo įstatymu.
28 Mes įsitikinę, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be Įstatymo darbų.
29 Argi Dievas – tiktai žydų Dievas? Ar jis nėra ir pagonių?! Taip, ir pagonių,
30 nes tėra vienas Dievas, kuris per tikėjimą nuteisins apipjaustytus žydus ir per tikėjimą nuteisins neapipjaustytus pagonis.
31 O gal tikėjimu mes panaikiname Įstatymą? Nieku būdu! Priešingai, mes Įstatymą patvirtiname.