1Paskui aš išvydau kitą angelą, nužengiantį iš dangaus ir turintį didžią galybę. Žemė nušvito nuo jo skaistumo.
2O jis šaukė skambiu balsu: „ Krito, krito didžioji Babelė! Ji pavirto demonų buveine, visų netyrųjų dvasių pastoge, visokių nešvarių ir nekenčiamų paukščių landyne.
3Mat jos ištvirkimo vynu nusigėrė visos tautos; žemės karaliai su ja ištvirkavo, o žemės pirkliai pralobo iš nežabotos jos prabangos“.
4Ir išgirdau iš dangaus kitą balsą, skelbiantį: „ Išeik iš Babelės, mano tauta, kad nedalyvautum jos nuodėmėse ir nepatirtum jos negandų!
5Mat jos nuodėmės pasiekė dangų, ir Dievas prisiminė jos piktenybes.
6Atmokėkite jai, kaip ji jums mokėjo, ir atiduokite dvigubai pagal jos darbus. Dvigubai sumaišykite taurę, kurią jums ji maišė.
7Kiek ji puikavo ir lėbavo, tiek jai paruoškite kentėjimų ir nuliūdimo, nes ji savo širdyje kalba: ‘Aš sėdžiu kaip karalienė, nesu našlė ir liūdesio nematysiu’.
8Todėl vieną dieną ją apniks negandos – mirtis, gedulas, badas, ir ji bus sudeginta ugnimi, nes galingas Viešpats Dievas, kuris nuteisė ją“.
9Babelės verks ir raudos žemės karaliai, kurie buvo su ja ištvirkavę bei lėbavę, kai pamatys jos gaisro dūmus.
10Jie stovi iš tolo ir, jos kentėjimų išgąsdinti, aimanuoja: „Vargas, vargas, didysis mieste! Babele, galingasis mieste, per valandą įvyko tavo teismas!“
11Ir žemės pirkliai verkia ir gedi jos, nes niekas jau nebepirks jų atplukdytų prekių:
12aukso, sidabro, brangakmenių, perlų, švelnios drobės, purpuro, raudono audinio, jokios kvapios medienos, jokių dramblio kaulo dirbinių, jokių brangmedžio rakandų nei vario, geležies, marmuro,
13cinamono, amomo, kvepalų, miros, smilkalų, vyno, aliejaus, smulkiųjų miltų, kviečių, galvijų, avių, arklių, vežėčių, vergų ir žmonių sielų.
14„Vaisiai, kurių taip geidė tavo siela, nutolo nuo tavęs; visoks puošnumas ir spindesys tau pražuvo, ir niekas jų nesuieškos“.
15Tų daiktų pirkliai, iš jos pralobę, stovės iš tolo, išsigandę jos kentėjimų, verks ir gedės:
16„Vargas, vargas didžiajam miestui, vilkėjusiam ploniausia drobe, purpuru, raudonu drabužiu, išsipuošusiam auksu, brangakmeniais ir perlais.
17Per vieną valandą niekais virto šitokie lobiai!“ Visi laivų vairininkai, visi pakrančių laivininkai, visi jūreiviai ir visi, kurie jūroje darbuojasi, iš tolo sustoję ir
18stebėdami gaisro dūmus šaukė: „Kas galėtų lygintis su didžiuoju miestu?!“
19Jie bėrėsi žemes ant galvos, verkė, gedėjo ir aimanavo: „Vargas, vargas didžiajam miestui, iš kurio prabangos pralobo, kurie jūroje turėjo laivų! Per vieną valandą jis tyrlaukiais virto!“
20Džiūgauk dėl jo, dangau, ir jūs, šventieji, apaštalai bei pranašai, nes Dievas išsprendė jūsų skundą prieš šitą miestą!
21Tuomet vienas galingas angelas iškėlė akmenį tarsi didelį girnakmenį ir sviedė jį į jūrą, sakydamas: „Tokiu smarkumu bus nublokštas didysis Babelės miestas, ir jo nebebus galima rasti.
22Niekas daugiau nebegirdės tavyje arfininkų, giesmininkų, vamzdininkų, trimitininkų balsų. Niekas neberas tavyje jokių meno kūrėjų, ir nebebus girdėti tavyje malūno dūzgimo.
23Tavyje nebešvies žiburio spindulys, niekas nebegirdės jaunikio ir nuotakos balso, nes tavo pirkliai buvo tapę žemės didžiūnais, nes tavo burtais buvo suvedžiotos visos tautos
24ir tavyje rastas sutekėjęs pranašų ir šventųjų, ir visų žemėje nužudytųjų kraujas“.