1Kas tik gyvena Aukščiausiojo pastogėje, pasilieka Visagalio pavėsy.
2Jis sakys VIEŠPAČIUI: „Mano Dieve, mano prieglauda ir tvirtove, pasitikiu tavimi!“
3Juk tai jis išgelbės tave nuo medžiotojo kilpos ir nuo mirtį nešančio maro.
4Savo sparnų plunksnomis jis uždengs tave, – po jo sparnais rasi prieglaudą. Jo ištikimybė – dengiantis skydas.
5Nereikės tau bijoti nakties siaubo nei strėlės, iššautos dieną,
6nei maro, sėlinančio tamsoje, nei rykštės, niokojančios vidudienį.
7Nors tūkstantis kristų tavo kairėje ir dešimt tūkstančių – dešinėje, tavęs niekas nepasieks.
8Tu žiūrėsi ir matysi, kaip baudžiami nedorėliai.
9Tu pasirinkai VIEŠPATĮ savo prieglauda, Aukščiausiąjį savo užuovėja,
10todėl neištiks tavęs žala, nepalies tavo palapinės nelaimė,
11nes jis palieps savo angelams saugoti tave visur, kad ir kur tu eitum.
12Savo rankomis jie neš tave, kad kojos į akmenį neužsigautum.
13Tu sumindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi liūtuką ir slibiną.
14„Kas mane myli, tą gelbėsiu; saugosiu jį, nes jis žino mano vardą.
15Kai jis šauksis manęs, išklausysiu, būsiu su juo varge, išgelbėsiu ir pagerbsiu.
16Pasotinsiu jį ilgu amžiumi, pagirdysiu savo išganymu“.