1Choro vadovui. „Nesunaikink“ melodija. Dovydo miktamas.
2Argi iš tikrųjų, galingieji, jūs nusprendžiate, kas teisu? Argi sąžiningai teisiate žmones?
3Ne! Širdyje sumanote, kas nedora, rankomis dalijate smurtą žemėje.
4Nuo pat kūdikystės nedorėliai neištikimi, nuo pat gimimo dienos išklysta iš kelio ir meluoja.
5Jų nuodai – kaip nuodai gyvačių, kaip kurčios, ausis užsikimšusios angies,
6kuri nebegirdi kerėtojų balso ar įgudusio gyvačių žavėtojo kerų.
7Dieve, sutrupink jiems dantis burnoje; VIEŠPATIE, išrauk liūtams iltis!
8Teišnyksta jie lyg senkantis vanduo; įtempus jiems lanką, teatbunka jų strėlės.
9Tebūna jie lyg sraigė, supliūkštanti purve, lyg negyvas gimęs, saulės niekada nematęs kūdikis.
10Nelauktai lyg erškėčių krūmą ar usnis tenusiaubia juos viesulas.
11Teisieji džiaugsis, matydami pelnytą bausmę; jie mazgosis kojas nedorėlių krauju.
12Žmonės sakys: „Tai atlygis teisiesiems; iš tikrųjų yra Dievas, kuris teisia žemę!“