Psalms 39
1 Choro vadovui. Jedutūnui. Dovydo psalmė.
2 Tariau: „Apdairiai elgsiuosi savo kelyje, kad nenusidėčiau liežuviu; savo burną užčiaupsiu, kai nedorėliai būna arti“.
3 Tylėjau ir nieko nesakiau, susilaikiau net nuo ko nors gero. Bet mano skausmas tik padidėjo,
4 širdis man užkaito krūtinėje. Bemąstant įsiliepsnojo ugnis ir nebegalėjau susilaikyti neprabilęs:
5 „Pasakyk man, VIEŠPATIE, kiek ilgai gyvensiu, kokia mano dienų trukmė? Leisk man pažinti, koks laikinas esu.
6 Tu padarei mano gyvenimą tik sprindžio ilgumo, jo trukmė – beveik niekas tavo akyse. Iš tikrųjų žmogaus būvis – tik vėjo dvelktelėjimas!
7 Žmogus praeina kaip šešėlis. Visas jo triūsas – tik migla; jis kaupia turtus, bet nežino, kam jie atiteks!
8 Tad ko, Viešpatie, aš galiu tikėtis? Tavyje mano viltis.
9 Išvaduok mane iš visų mano kalčių; nepadaryk manęs kvailųjų pajuoka!“
10 Tyliu ir burnos neatveriu, nes tu tai padarei.
11 Nukreipk nuo manęs savo rykštę, aš žūstu nuo tavo rankos smūgių!
12 Kai drausmini žmogų bausdamas už nuodėmę, tu lyg kandis sunaikini, kas jam brangu. Iš tikrųjų žmogus – tik vėjo dvelktelėjimas!
13 Išgirsk mano maldą, VIEŠPATIE, klausykis mano šauksmo, ateik į pagalbą, kai verkiu! Juk aš tik praeinantis svečias, praeivis kaip visi mano protėviai.
14 Nukreipk savo žvilgsnį nuo manęs, kad atsigaučiau pirma, negu nueisiu, ir manęs nebebus.