1Išmintis pasistatė namus, ji išsikirto septynis stulpus.
2Ji surengė vaišes, išpilstė vyną ir net padengė stalą.
3Ji išsiuntė savo tarnaites paskelbti miesto aukštumose:
4„Teateina čionai neišmanėliai!“ Neturintiems sveikos nuovokos ji sako:
5„Ateikite ir valgykite mano duonos, gerkite vyno, kurio įpyliau.
6Atsisakykite nesubrendimo, kad gyventumėte ir eitumėte suvokimo keliu.
7Kas sudraudžia pašaipūną, tas būna išplūstamas, kas išbara nedorą žmogų, tas nukenčia.
8Nebark pašaipūno, nes jis tavęs nekęs; pabark išmintingą žmogų, ir jis tave mylės.
9Šviesk išmintingą žmogų, kad taptų išmintingesnis, mokyk teisųjį, kad daugiau išmoktų.
10Pagarbi VIEŠPATIES baimė – išminties pradžia, o Šventojo pažinimas – protas.
11Taip, per mane tavo dienos bus padaugintos ir metų metai prie tavo gyvenimo pridėti.
12Ar tu išmintingas? Tu išmintingas savo naudai. Ar tu pašaipūnas? Tu tik naštą neši“.
13Kvaila moteris nepastovi, ji nemokša ir nieko neišmano.
14Ji sėdi savo namų tarpduryje ar ant krėslo miesto aukštumose,
15šaukdama praeivius, einančius tiesiai savo keliu:
16„Neišmanėliai, užsukite čionai!“ Neturintiems sveikos nuovokos ji sako:
17„Vogtas vanduo saldus, o duona, valgoma vogčiomis, skani“.
18Bet kvailasis nežino, kad ten šešėliai, o jos svečiai jau Šeolo gelmėse.