Proverbs 17
1 Geriau sausa pluta su ramybe negu vaidingi namai, kupini vaišių.
2 Sumanus tarnas valdys nemokšą sūnų ir dalysis paveldu kaip vienas jo brolių.
3 Lydykla – sidabrui, krosnis – auksui, o širdį išbando VIEŠPATS.
4 Nedorėlis klauso nedorų lūpų, o melagis – pikto liežuvio.
5 Kas tyčiojasi iš vargšo, tas įžeidžia jo Kūrėją; kas juokiasi iš nelaimės, tas neišvengs bausmės.
6 Senelių vainikas – vaikaičiai, o vaikų pasididžiavimas – jų tėvai.
7 Kilnūs žodžiai netinka kvailajam, juo labiau – melas kilmingajam!
8 Duodančiam kyšis atrodo kaip kerai: kur tik jis pasisuka, ten jam sekasi.
9 Kas atleidžia nuoskaudą, tas puoselėja draugystę, o kas vis primena ginčą, tas atstumia draugą.
10 Protingą žmogų papeikimo žodis paveikia labiau negu kvailį – šimtas smūgių.
11 Vien maištauti linkęs piktas žmogus; jam bus atsiųstas negailestingas pasiuntinys.
12 Geriau susitikti jauniklių netekusią mešką negu susidurti su įsisiautėjusiu kvailiu.
13 Kas už gera atsilygina piktu, tas nelaimės iš savo namų niekada neišvarys.
14 Kivirčo pradžia – kaip užtvankos atidarymas; todėl ginčą užgniaužk dar jam neprasidėjus.
15 Kas pateisina nedorėlį ir kas pasmerkia teisųjį, abu lygiai pasibjaurėtini VIEŠPAČIUI.
16 Kokia nauda iš pinigų išminčiai pirkti kvailo žmogaus rankoje, jei jis neturi proto?
17 Bičiulis visada bičiulis, bet brolis gimęs vargu dalytis.
18 Neprotingai elgiasi, kas daužia rankas laiduodamas savo kaimynui.
19 Žmogus, mėgstantis nusikaltimą, mėgsta kivirčus; kas namuose stato aukštą slenkstį, tas užsitraukia nelaimę.
20 Suktos širdies žmogui nesiseka, o melagingai kalbantis įpuola į bėdą.
21 Kas pagimdo kvailį, tas turi vargo; avigalvio tėvui nėra džiaugsmo.
22 Linksma širdis – geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus.
23 Nedoras žmogus traukia kyšį iš sterblės, norėdamas iškreipti teisingumo taką.
24 Protingas žmogus žiūri į išmintį, o kvailio akys žvalgosi po žemės pakraščius.
25 Kvailas vaikas – apmaudas tėvui ir širdgėla jo gimdytojai.
26 Uždėti baudą nekaltam žmogui tikrai neteisinga kaip ir nuplakti kilmingą žmogų už jo dorumą.
27 Kas taupios kalbos, tas tikrai išmintingas, o sveiko proto žmogus būna santūrus.
28 Net kvailys laikomas išmintingu, kai tyli, ir protingu, kai laiku užčiaupia lūpas.