Proverbs 14
1 Išmintinga moteris statosi namus, o kvaila savuosius nugriauna savo rankomis.
2 Kas dorai elgiasi, tas garbina VIEŠPATĮ, o kas eina suktais keliais, tas jį niekina.
3 Kvailojo burnoje – lazda jo nugarai, o teisaus žmogaus lūpos jį apsaugo.
4 Kur nėra jaučių, ten tuščios ėdžios; gausi pjūtis ten, kur stiprus jautis.
5 Sąžiningas liudytojas nemeluoja, o melagingas alsuoja melais.
6 Pašaipūnas mėgina būti sumanus, bet negali, o žmogus, kuris suvokia, lengvai įgyja išmanymo.
7 Laikykis atokiai nuo kvailo žmogaus, nes iš jo neišmoksi išmintingai kalbėti.
8 Gudraus žmogaus išmintis padeda jam protingai elgtis, o bukapročio kvailumas klaidina jį.
9 Kvailiai tyčiojasi iš aukos už nuodėmę, o dori žmonės patiria Dievo malonę.
10 Vien širdis pažįsta savo kartumą, ir joks pašalietis negali dalytis jos džiaugsmu.
11 Nedorėlių namai sunaikinami, o teisiųjų palapinė klesti.
12 Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį.
13 Net kai žmogus juokiasi, jam gali skaudėti širdį, o džiaugsmas gali baigtis širdgėla.
14 Suktos širdies žmogus gauna, ką užsitarnauja savo elgesiu, o dosnus žmogus pjauna savo gerus darbus.
15 Neišmanėlis tiki viskuo, ką girdi, o gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius.
16 Išmintingas žmogus būna atsargus ir vengia pikta, o kvailas negali susilaikyti ir būna neatsargus.
17 Kas ūmus, tas kvailai pasielgia, o sukčius nekenčiamas.
18 Neišmanėlių papuošalas – kvailumas, o gudrieji apsivainikuoja išmanymu.
19 Blogi žmonės turi nusilenkti geriesiems, o nedorėliai – prie teisiųjų vartų.
20 Beturčio nemėgsta nė jo artimieji, o turtuolis turi daug bičiulių.
21 Kas niekina savo artimą, tas nusideda, o gera darantis vargšui būna laiminamas.
22 Argi neklysta darantys pikta? Gerumo ir ištikimybės įgyja darantys gera.
23 Kiekvienas triūsas duoda naudos, vien plepėjimas veda į skurdą.
24 Išmintingųjų vainikas – jų sumanumas, o kvailųjų – kvailumas.
25 Teisingas liudytojas išgelbsti gyvastį, o kas liudija melus, tas skleidžia apgaulę.
26 Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra tvirtovė, jo vaikų prieglauda.
27 Pagarbi VIEŠPATIES baimė – gyvenimo šaltinis, kad žmogus galėtų išvengti mirtinų pinklių.
28 Karaliaus didybė – gausi tauta, o valdovas be tautos – niekas.
29 Kas negreit supyksta, tas turi daug supratimo, o kas ūmaus būdo, tas aukština kvailumą.
30 Ramus protas teikia kūnui gyvastį, o pavydas pūdo kaulus.
31 Kas skriaudžia vargšą, tas įžeidžia jo Kūrėją, o kas pasigaili beturčio, tas teikia jam garbę.
32 Nedoras žmogus pražūva per savo nedorumą, o teisusis saugus dėl savo dorumo.
33 Išmintis ilsisi protingo žmogaus širdyje, bet kvailiesiems ji nepažįstama.
34 Teisumas išaukština tautą, o nuodėmė pažemina.
35 Sumaniam tarnui suteikiama karaliaus malonė, o niekam tikęs užsitraukia jo pyktį.