1Klausykitės, ką VIEŠPATS sako: „Pakilk, iškelk bylą kalnų akivaizdoje, ir tegirdi kalvos tavo balsą!“
2Klausykitės, kalnai, apie VIEŠPATIES bylą ir jūs, patvarieji žemės pamatai, nes VIEŠPATS bylinėjasi su savo tauta, skelbia ieškinį Izraeliui.
3„Mano tauta, ką aš tau padariau? Kuo gi tave nuvarginau? Atsakyk man!
4Juk išvedžiau tave iš Egipto žemės, išpirkau tave iš vergijos namų ir pasiunčiau tau vadovauti Mozę, Aaroną ir Mirjamą.
5Mano tauta, atmink, ką buvo sumanęs Moabo karalius Balakas, ką jam atsakė Beoro sūnus Bileamas ir kas nutiko nuo Šitimų iki Gilgalo, kad žinotumei VIEŠPATIES teisumo darbus“.
6„Kuo nešinas ateisiu į VIEŠPATIES Artumą ir nusilenksiu aukštybių Dievui? Ar ateisiu su deginamosiomis aukomis, su mituliais veršiais?
7Argi VIEŠPATS bus patenkintas tūkstančiais avinų, begaliniu srautu aliejaus? Ar atiduosiu savo pirmagimį už savo nusikaltimą, savo kūno vaisių už savo nuodėmę?“
8Žmogau, jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja VIEŠPATS: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu.
9VIEŠPATIES balsas šaukia miestui (didžiai išmintinga bijoti tavo vardo): „Klausykitės, gimine ir miesto taryba!
10Argi aš galiu nematyti nedorai įgytų turtų nedorėlių namuose ir keikiamos sumažintos efos?
11Argi aš galiu pakęsti apgavikiškas svarstykles ir nesąžiningų svarsčių maišą?
12Tavo turtuoliai pilni smurto, tavo gyventojai meluoja apgauliais liežuviais burnoje.
13Todėl aš tave ir parbloškiau, nuniokodamas dėl tavo nuodėmių.
14Tu valgysi, bet nepasisotinsi, ir tavęs nepaliks kankinantis alkis; tu įgysi, bet neišsaugosi, o jei ką ir išsaugotum, aš atiduosiu kalavijui.
15Tu sėsi, bet nepjausi, spausi alyvas, bet aliejumi nesitepsi; traiškysi vynuoges, bet vyno negersi.
16Tu laikeisi Omrio įstatų, visų Ahabo namų darbų ir sekei jų užmojais. Todėl paversiu tave tyrlaukiais, o tavo gyventojus – pajuoka, ir tu turėsi pakelti mano tautos panieką“.