1Ištarmė apie Tyrą. Taršišo laivai, vaitokite, nes jūsų uostas sugriautas! Tą žinią gavo jie iš Kitimų krašto grįždami.
2Nutilkite, pajūrio gyventojai, Sidono pirkliai, kurių įgaliotiniai perplaukė jūrą
3ir skrodė vandenis plačius! Jums pajamas teikė Nilo pjūties derlius – Šihoro grūdai; jūs pardavinėjote juos tautoms.
4Susigėsk, Sidone, tvirtove jūroje, nes jūra sako: „Aš nesiraičiau iš skausmo, negimdžiau, sūnų neauginau, dukterų neauklėjau“.
5Net egiptiečiai, išgirdę apie Tyro likimą, bus pritrenkti iš baimės.
6Vaitokite iš širdgėlos, pajūrio gyventojai! Kelkitės į Taršišą!
7Ar tai jūsų puikusis miestas, senų senovėje įkurtas? Ar tai jo kojos vedė į tolimas šalis įkurti savo nausėdijų?
8Kas šitaip lėmė Tyrui, karūnų dalytojui, kurio pirkliai lyg valdovai, o verteivos lyg žemės didžiūnai?
9Galybių VIEŠPATS lėmė, kad būtų sugėdintas visas jo išpuikimas, pažemintas visų žemės didžiūnų išdidumas.
10Plauk į savo kraštą, Taršišo laive; nebėra tau uosto.
11VIEŠPATS ištiesė savo ranką virš marių, išgąsdino karalystes ir paliepė, kad būtų sugriautos Kanaano tvirtovės.
12Ir tarė jis: „Nebedžiūgausi daugiau, mergele, Sidono dukterie; tu patekai priespaudon. Nors pakiltum ir nukeliautum į Kitimų kraštą, ramybės ir ten tau nebus.
13Chaldėja, o ne Asirija buvo ta tauta, kuri užsimojo Sidoną paversti dykumos žvėrių buveine. Chaldėjai statydinosi apsiausties bokštus, nugriovė Tyro rūmus ir pavertė miestą griuvėsiais.
14Taršišo laivai, vaitokite, nes jūsų uostas sunaikintas!
15Nuo tos dienos Tyras bus užmirštas septyniasdešimt metų, kiek tveria karaliaus amžius. Pasibaigus septyniasdešimt metų, Tyrui bus taip, kaip giesmėje giedama apie patvirkėlę:
16Imk arfą, valkiokis po miestą, kekše užmiršta! Gražiai skambink, išdainuok visas savo dainas, kad jie galėtų tave prisiminti.
17Ateityje, po septyniasdešimties metų, VIEŠPATS aplankys Tyrą. Šis vėlei imsis kekšės amato ir ištvirkaus su visomis žemės karalystėmis.
18Bet jo prekės ir kekšavimo uždarbis priklausys VIEŠPAČIUI kaip šventos atnašos. Jos nebus kraunamos į sandėlius ar taupomos, bet bus atiduodamos tiems, kurie gyvena VIEŠPATIES Artume, kad jie turėtų sočiai pavalgyti ir puošniai apsirengti.“