1‘Eime, grįžkime pas VIEŠPATĮ, nes tai jis mus sudraskė, jis ir išgydys; jis mus sužeidė, jis ir sutvarstys.
2Po dviejų dienų jis mus atgaivins, trečiąją dieną jis mus prikels, kad būtume gyvi jo Artume.
3Pažinkime, veržkimės pažinti VIEŠPATĮ! Tikrai jis ateis pas mus, kaip tikrai ateina aušra; jis ateis pas mus kaip lietus, kaip vėlyvieji lietūs, pagirdantys žemę’.
4Ką man daryti su tavimi, Efraimai? Ką man daryti su tavimi, Judai? Judviejų meilė – kaip rytmečio debesis, kaip anksti krintanti rasa.
5Todėl skaptuosiu juos per pranašus, žudysiu savo lūpų žodžiais, ir mano nuosprendis nutviks kaip šviesa.
6Aš noriu ištikimos meilės, o ne aukos, ir Dievo pažinimas man mielesnis negu deginamosios aukos.
7Prie Adomo jie sulaužė sandorą ir taip tapo man neištikimi.
8Gileadas – nedorėlių miestas, pažymėtas krauju.
9Kaip plėšikai ko nors tyko, taip ir kunigai susibūrę; jie žudo ant kelio į Sichemą, daro baisų nusikaltimą.
10Izraelio namuose mačiau šiurpų dalyką: ten kekšauja Efraimas, teršiamas Izraelis.
11Ir tavęs, Judai, laukia pjūtis. Kai tik noriu sugrąžinti savo tautos belaisvius,