1Aš Šarono gėlė, slėnių lelija.
2[Jis:] Kaip lelija tarp erškėčių, mano mylimoji tarp merginų!
3[Ji:] Kaip obelis tarp miško medžių, mano mylimasis tarp vaikinų! Smagu sėdėti jo paūksmėje, o jo vaisiai man saldūs.
4Mane jis įvedė į pokylio menę, ir jo ženklas viršum manęs buvo meilė.
5Stiprink mane razinų tešlainiu, atgaivink mane obuoliais, nes aš sergu meile.
6Jo kairioji ranka buvo man po galva, o dešiniąja jis mane apkabino!
7Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys, gazelėmis ar stirnaitėmis: nebudinkite ir nežadinkite meilės, kol ji pati neprabus!
8Klausykis! Mano mylimasis! Štai jis ateina, šokinėdamas per kalnus, sparčiai bėgdamas per kalvas.
9Mano mylimasis panašus į gazelę ar jauną briedį. Štai jis stovi už mūsų sienos, žvelgia į vidų pro langus, bando įžiūrėti pro pinučius.
10Mylimasis mane kalbina! Jis taria man: „Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš!
11Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo.
12Gėlės pražydo žemėje, atėjo metas vynmedžius genėti, ir purplelis jau burkuoja mūsų šalyje.
13Figmedis nokina žalius vaisius, ir vynmedžių žiedai tvinsta maloniais kvapais. Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš!
14O mano balande uolų plyšyje, uolos prieglobstyje, leisk man pamatyti tavo veidą ir išgirsti tavo balsą, nes tavo balsas toks mielas ir tavo veidas gražus“.
15Sugaudykit mums lapes, tas laputes, kenkiančias vynuogynams. Juk mūsų vynuogynai žydi!
16Manasis mylimasis – mano, o aš – jo; jo ganykla – tarp lelijų.
17Kol atvėsus diena ir pabėgę šešėliai, klajok, mano mylimasis, kaip gazelė ar jaunas briedis ant Betero kalnų.