1Atpildo Dieve, VIEŠPATIE, atpildo Dieve, pasirodyk!
2Pakilk, žemės Teisėjau, duok įžūliesiems, ką jie užsidirbo!
3VIEŠPATIE, kiek dar ilgai tie nedorėliai, kiek dar ilgai tie nedorėliai džiūgaus?
4Įžūliai kalba ir giriasi, puikuojasi visi piktadariai.
5VIEŠPATIE, jie trypia tavo tautą. Jie engia tavo paveldą,
6galabija našlę ir ateivį, žudo našlaitį.
7Jie mano: „ VIEŠPATS to nemato, Jokūbo Dievui tai nerūpi“.
8Susipraskite, žmonės bukapročiai! Kvailiai, kada jūs įgysite išminties?
9Nejau tas, kuris įdėjo ausis, negirdės? Nejau tas, kuris padarė akis, nematys?
10Argi nebaudžia tas, kuris drausmina tautas ir moko žmoniją išminties?
11VIEŠPATS žino žmonių užmojus, jis žino, kad tai tik kvėptelėjimai.
12Laimingas žmogus, kurį tu, VIEŠPATIE, drausmini, kurį mokai savo įsakymų,
13norėdamas suteikti jam ramybės varguose, kol nedorėliui kasama duobė.
14Juk VIEŠPATS neapleis savo tautos, nepaliks savo paveldo.
15Juk teismo nuosprendis bus vėl teisingas, ir visi doros širdies žmonės jį vykdys.
16Kas apgins mane nuo šių nedorėlių, kas užstos mane prieš šiuos piktadarius?
17Jei VIEŠPATS man nepadėtų, netrukus gyvenčiau tyliame kape.
18Kai manau: „Mano koja slysta“, – tavo gerumas, VIEŠPATIE, mane stiprina.
19Kai būnu neramus ir susirūpinęs, tu paguodi mane ir pralinksmini.
20Tu negali būti bičiulis nedorų teisėjų, kurie kankina įstatymais.
21Jie sąmokslauja prieš teisiojo gyvastį ir mirčiai pasmerkia nekaltą žmogų.
22Bet VIEŠPATS – mano tvirtovė, ir mano Dievas – mano užuovėjos Uola.
23Jis atmokės jiems už jų nedorus darbus, sunaikins juos už jų nedorumą. VIEŠPATS, mūsų Dievas, juos sunaikins.