Psalms 78
1 Asafo maskilas. Klausykis, mano tauta, mano Įstatymo; klausykis ausis ištempusi žodžių iš mano lūpų.
2 Atversiu burną prasmingais pavyzdžiais, ir atskleisiu senųjų amžių paslaptis,
3 dalykus, kuriuos girdėjome ir žinojome, apie kuriuos mums pasakojo mūsų tėvai.
4 Neslėpsime jų nuo savo vaikų, bet pasakosime būsimajai kartai apie VIEŠPATIES galybę ir jo šlovingus darbus bei padarytus stebuklus.
5 Jis davė įstatus Izraeliui, Įstatymą – Jokūbo palikuonims, įsakydamas mūsų protėviams mokyti savo vaikus,
6 kad jį pažintų būsimoji karta, jų vaikai, kurie dar gims, kad ir šie iš eilės pasakotų savo vaikams,
7 idant ir jie remtų savo viltį Dievu, neužmirštų Dievo darbų, bet laikytųsi jo įsakymų
8 ir netaptų, kokie buvo jų protėviai – užgaidi ir maištinga karta, karta, kurios širdis išgverusi, o dvasia neištikima Dievui.
9 Efraimo sūnūs, ginkluoti lankais ir strėlėmis, pabėgo iš mūšio.
10 Jie nesilaikė Dievo Sandoros ir atsisakė gyventi pagal jo Įstatymą.
11 Jie užmiršo, ką jis buvo padaręs, jiems apreikštus nuostabius darbus.
12 Jų protėvių akyse Dievas darė stebuklus Egipto žemėje, Coano lygumoje.
13 Jis padarė taką per jūrą ir vedė juos, sutelkęs tako vandenis tarsi į pylimą.
14 Dieną vedė juos debesimi, o kiekvieną naktį – ugnies šviesa.
15 Jis perskėlė uolą dykumoje ir davė jiems apsčiai vandens tarsi iš bedugnės.
16 Jis paliepė upeliams trykšti iš uolos ir leido lietis vandeniui srautais.
17 Bet jie nesiliovė daryti nuodėmes Dievui ir kelti maištą tyruose prieš Aukščiausiąjį.
18 Jie tyčia ėmė gundyti Dievą, įnoringai reikalaudami maisto.
19 Jie burnojo prieš Dievą, sakydami: „Argi galės Dievas padengti mums stalą dykumoje?
20 Tiesa, jis taip sudavė į uolą, kad ištryško vanduo ir tekėjo srautais. Bet argi jis galės parūpinti mums ir duonos bei duoti savo tautai mėsos?“
21 Tai girdėdamas, VIEŠPATS įpyko; suliepsnojo ugnis prieš Jokūbą, pakilo pyktis ant Izraelio,
22 nes jie netikėjo Dievu nei pasitikėjo jo gelbstinčia galybe.
23 Vis dėlto jis įsakė aukštoms padangėms ir atidarė dangaus duris,
24 lijo ant jų valgoma mana ir davė jiems grūdų iš dangaus.
25 Mirtingieji valgė dangiškųjų būtybių duoną, Dievas davė jiems maisto iki soties.
26 Jis pabudino padangėse rytį, savo galybe išjudino pietį;
27 jis bėrė ant jų mėsą lyg dulkes, sparnuočius – lyg pamario smėlio grūdelius;
28 jis nutupdė juos jų stovykloje, visur aplink palapines.
29 Žmonės valgė ir sotinosi, nes Dievas davė jiems, ko jie įnoringai troško.
30 Bet jiems dar nespėjus savo įnorių patenkinti, jiems dar tebevalgant, –
31 pakilo Dievo pyktis ant jų. Jis užmušė jų stipruolius, išguldė rinktinius Izraelio vyrus.
32 Ir visa tai matydami žmonės darė nuodėmes; nors ir tiek stebuklų Dievas buvo padaręs, jie nepasitikėjo.
33 Užtat jis patvarkė, kad jų dienos pradingtų lyg rūkas, ir jų gyvenimo metai pasibaigtų staigia žūtimi.
34 Tik kai Dievas juos nubausdavo, jie ieškodavo pas jį užuovėjos, atgailaudavo ir nuoširdžiai ieškodavo Dievo
35 atmindami, kad Dievas jų Uola, kad Dievas Aukščiausiasis – jų atpirkėjas.
36 Bet jie apgaudinėjo jį savo lūpomis ir melavo savo liežuviu.
37 Jų širdis nebuvo jam ištikima, jie nepasitikėjo jo Sandora.
38 Bet Dievas iš savo gailestingumo atleisdavo kaltę ir jų nesunaikindavo; dažnai jis sutramdydavo savo pyktį ir viso savo įniršio neišliedavo.
39 Jis atmindavo, kad jie tik trapūs žmonės, lyg praeinantis vėjo dvelktelėjimas.
40 Kiek daug kartų jie maištavo prieš jį tyruose ir liūdino jį dykumoje!
41 Jie vis gundė ir gundė Dievą, Izraelio Šventajam skaudino širdį.
42 Jie užmiršo jo didžią galybę ir tą dieną, kurią jis atpirko juos nuo engėjo,
43 kai parodė savo ženklus Egipte ir nuostabius darbus Coano lygumoje.
44 Jis pavertė krauju jų upes bei tekantį vandenį, ir egiptiečiai nebeturėjo ko atsigerti.
45 Jis ištiko juos spiečiais musių, kurios juos kamavo, ir varlėmis, kurios nuniokojo kraštą.
46 Jis atidavė jų pasėlius vikšrams, o jų triūso derlių – skėriams.
47 Jis sunaikino jų vynmedžius ledų kruša, o jų sikomoro medžius – šalna.
48 Jis atidavė jų galvijus ledų krušai, o jų kaimenes – žaibams.
49 Jis ištiko juos savo degančiu įniršiu, pykčiu, apmaudu ir nelaime – žūties nešėjų būriu.
50 Jis netramdė savo įniršio, negelbėjo jų nuo mirties, bet atidavė marui.
51 Jis išguldė visus Egipto pirmagimius, Chamo palapinių vyrijos pirmienas.
52 Tada išvedė savo tautą lyg avis, vedė juos per dykumą tarsi kaimenę.
53 Jis vedė juos saugiai, jiems nebuvo ko bijoti, nes jų priešus paskandino jūra.
54 Jis atvedė juos į savo šventąją žemę, prie kalno, kurį jo dešinė buvo įsigijusi.
55 Jiems įžengiant, jis išvarė tautas, o jų palapinėse įkurdino Izraelio gimines ir padalijo kraštą Izraelio giminėms, skirdamas joms dalį matavimo virve.
56 Bet jie maištavo ir gundė Dievą Aukščiausiąjį, nesilaikydami jo įsakų.
57 Jie atsimetė ir buvo neištikimi kaip ir jų protėviai, sukniubo lyg nepatikimas lankas.
58 Jie pykdė Dievą savo aukštumų alkais, žadino jo pavyduliavimą savo stabais.
59 Dievas pamatė ir įniršo; jis visiškai atmetė Izraelį.
60 Jis paliko savo Padangtę Šilojyje – Namus, kuriuose buvo gyvenęs tarp žmonių.
61 Jis leido savo galybei eiti į nelaisvę, savo garbei patekti į priešo rankas.
62 Jis atidavė savo tautą kalavijui, jis įpyko ant savo paveldo.
63 Ugnis surijo jų jaunuolius, o merginos neturėjo už ko tekėti.
64 Kunigai krito nuo kalavijo, o jų našlės negiedojo raudų.
65 Tada Viešpats pabudo kaip iš miego, tarsi vyno išjudintas galiūnas.
66 Jis privertė savo priešus bėgti ir ilgam užtraukė jiems pralaimėjimo gėdą.
67 Juozapo palapinę jis atmetė, Efraimo giminės neišsirinko,
68 bet pasirinko Judo giminę, Siono kalną, kurį labai myli.
69 Jis pastatė savo šventovę lyg namus danguje, įtvirtino ją lyg pačią žemę, amžinai tvirtą.
70 Išsirinko Dovydą, savo tarną, ir pasiėmė jį nuo avių.
71 Atsivedė Dovydą nuo žindenių avių, kad ganytų jo tautą Jokūbą, jo paveldą Izraelį.
72 Jis ganė juos dora širdimi ir vedė įgudusia ranka.