Psalms 69
1 Choro vadovui. „Lelijų“ melodija. Dovydo.
2 Gelbėk mane, Dieve, nes vandenys siekia man kaklą!
3 Klimpstu į dumbliną gelmę, nėra kur koja pasiremti. Patekau į gilius vandenis, ir bangos mane skandina.
4 Pavargau besišaukdamas pagalbos, išdžiūvo man gerklė. Akis pražiūrėjau belaukdamas tavo pagalbos.
5 Daugiau negu plaukų man ant galvos yra žmonių, kurie nekenčia manęs be priežasties. Mano priešai juodina mane melais; jie stiprūs ir nori mane užmušti. Argi turiu grąžinti, ko nesu pavogęs?
6 Dieve, tu pažįsti mano kvailybę, mano nuodėmės tau ne paslaptis.
7 Tenebūna sugėdinti dėl manęs tie, kurie pasitiki tavimi, Viešpatie, Galybių DIEVE; tenebūna gėdos dėl manęs tiems, kurie tave garbina, Izraelio Dieve!
8 Juk dėl tavęs kentėjau užgaulę, ir gėda dengė mano veidą.
9 Tapau benamis tarp savo giminių, svetimas savo motinos vaikams.
10 Mat uolumas tavo Namams ryja mane lyg ugnis, ir tau metami užgauliojimai krinta ant manęs.
11 Už tai, kad verkiau ir pasninkavau, žmonės šmeižia mane.
12 Kad padariau ašutinę savo drabužiu, jie juokiasi iš manęs.
13 Vartuose žmonės skleidžia apie mane paskalas, smuklės lankytojai tyčiojasi iš manęs dainomis.
14 O aš meldžiuosi tau, VIEŠPATIE. Malonės metu, Dieve, išklausyk mane, paisydamas savo didžio gerumo. Savo ištikima pagalba
15 trauk mane iš liūno, kad nenugrimzčiau, gelbėk mane nuo priešų ir vandens gelmių.
16 Neleisk tvano bangoms manęs paskandinti, neleisk gelmėms manęs praryti, neleisk kapui virš manęs užsiverti.
17 Atsiliepk man, VIEŠPATIE, nes gera tavo ištikimoji meilė; atsigręžk į mane iš savo didžio gailestingumo.
18 Neslėpk veido nuo savo tarno. Aš kenčiu, tad skubėk man atsiliepti.
19 Prieik prie manęs, atpirk mane, išlaisvink mane nuo priešų!
20 Tu žinai mano užgaules, gėdą ir negarbę; tau pažįstami visi mano priešai.
21 Užgaulės drasko širdį, ir aš nevilties pagautas; laukiu užuojautos, bet jos nėra, ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų.
22 Man į maistą jie deda nuodų, troškuliui numalšinti man jie duoda acto.
23 Tebūna jų pačių stalas jiems spąstai, pinklės jų bendrams.
24 Teaptemsta jiems akys, kad nebegalėtų matyti; tedreba nuolat jų strėnos.
25 Išliek ant jų savo pyktį, tepasiveja juos tavo degantis įniršis.
26 Tebūna nusiaubta jų stovykla; neleisk niekam gyventi savo palapinėse.
27 Juk tą, kurį tu nubaudei, jie persekioja; tam, kurį tu sužeidei, jie didina skausmą.
28 Krauk jiems kaltę ant kaltės, neduok jiems savo išganymo dalies.
29 Tebūna jie ištrinti iš gyvųjų knygos, į teisiųjų sąrašą tenebūna įtraukti!
30 O aš nuskriaustas ir kenčiu; pakelk mane, Dieve, ir gelbėk!
31 Šlovinsiu Dievo vardą giesme, aukštinsiu jį ir dėkosiu.
32 Tai labiau patiks VIEŠPAČIUI negu galvijai, negu raguoti jaučiai skeltanagiai.
33 Nuskriaustieji matys tai ir nudžiugs; „jūs, kurie ieškote Dievo, turėkite drąsos!“
34 Juk VIEŠPATS girdi vargšus ir neatstumia savųjų, esančių nelaisvėje.
35 Tešlovina jį dangus ir žemė, jūros ir visa, kas jose gyva!
36 Tikrai Dievas išgelbės Sioną ir atstatys Judo miestus. Jo tarnai ten gyvens ir užvaldys kraštą;
37 jo tarnų vaikai jį paveldės, ir mylintys jo vardą ten gyvens.