1Choro vadovui. „Liudijimo lelijos“ melodija. Dovydo miktamas. Pamokymui,
2kai jis kovojo su Aram Naharaimais ir Aram Zoba, o Joabas sugrįžo ir nugalėjo Edomą – dvylika tūkstančių vyrų Druskos slėnyje.
3Dieve, tu mus atmetei, suardei mūsų gretas; tu supykai ant mūsų; dabar sutelk mus!
4Supurtei kraštą, ir jis subiro; pataisyk jo plyšius, nes jis griūva.
5Pagirdei savo tautą karčiu gėrimu, davei mums gerti svaiginančio vyno.
6Visiems, tavęs pagarbiai bijantiems, iškelk ženklą, prie kurio telktumės, kad nepralaimėtume.
7Savo dešine išgelbėk ir išklausyk mus, kad būtų išgelbėti tavo mylimieji.
8Dievas kalbėjo savo šventovėje: „Džiaugdamasis padalysiu Sichemą ir atmatuosiu Sukotų slėnį.
9Man priklauso Gileadas ir Manasas; Efraimas – mano šalmas, Judas – mano skeptras.
10Moabas bus mano praustuvė, Edomui mesiu savo apavą, Filistijoje aidės mano pergalės šauksmas“.
11Kas atves mane į įtvirtintą miestą? Kas ves mane į Edomą?
12Argi iš tikrųjų mus atmetei, Dieve? Su mūsų kariuomene, Dieve, nebežygiuoji!
13Išgelbėk mus nuo priešo, nes žmogus padėti nieko negali.
14Su Dievu būsime narsūs; jis sutryps mūsų priešus.