1Choro vadovui. Koracho sūnų psalmė.
2Pasiklausykite, visi žmonės, ką pasakysiu! Klausykitės, visi pasaulio gyventojai,
3didžiūnai ir prastuoliai, turtuoliai ir vargšai!
4Žodžiai, kuriuos tariu, išmintingi, mano širdies kalba kupina įžvalgos.
5Telksiuos į išminties posakį ir skambindamas arfa aiškinsiu jo mįslę.
6Kodėl turėčiau bijoti vargo dienomis, kai mane apninka nedori priešai,
7žmonės, kurie pasitiki savo turtais ir didžiuojasi savo lobių gausumu?
8Joks žmogus negali savęs atpirkti ar mokėti Dievui savo išpirkos.
9Žmogaus gyvasties kaina per aukšta: ką jis galėtų mokėti, niekada nebūtų gana,
10kad sulaikytų jį nuo kapo ir leistų jam amžinai gyventi.
11Juk žmogus mato, kad miršta net išmintingieji, kaip ir kvaili bei nemokšos, palikdami kitiems savo turtus.
12Kapas – amžini jų namai, buveinė per kartų kartas, nors savo vardu jie praminė šalis.
13Mirtingasis negali išlikti savo didybėje, jis panašus į nugaištantį gyvulį.
14Toks kelias tų, kurie išpuikę, galas tų, kurie patenkinti savo turtais.
15Tarsi avys jie gūžina į Šeolą; mirtis bus jų piemuo. Dorieji viešpataus jiems aušros metu, o jų išdidumas greitai pradings. Šešėlių pasaulis taps jų namais.
16Bet mano gyvastį Dievas atpirks iš Šeolo nagų, nes jis teiksis mane pasiimti.
17Nesijaudink, jei kas turtėja, jei jo turtai didėja.
18Juk su savimi pasiimti negalės nieko, kai mirs, jo turtai neis kartu su juo į kapą.
19Nors žmogus, gyvas būdamas, manytų esąs laimingas, nors ir būtų giriamas, nes jam sekasi,
20jis turi dėtis į būrį savo protėvių, kurie daugiau niekada nebematys šviesos.
21Mirtingasis nesupranta didybės, jis panašus į nugaištantį gyvulį.