1Choro vadovui. „Lelijų“ melodija. Koracho sūnų maskilas. Meilės giesmė.
2Širdis man tvinsta kilniais žodžiais, kai dedu šias eiles karaliui; mano liežuvis – kaip įgudusio rašytojo plunksna.
3Tu viršiji visus vyrus savo grožiu, tavo kalba sklidina malonės. Taip Dievas suteikė tau amžiną palaiminimą!
4Karžygy, sekis kalaviją prie juosmens savo garbėje ir didybėje!
5Savo didybėje žygiuok pergalingai ginti tiesos ir teisumo. Tavo dešinė tepamoko tave nuostabių darbų!
6Aštrios tavo strėlės; jos perveria karaliaus priešų širdį, ir tautos puola tau prie kojų.
7Tavo sostas, Dieve, išsilaikys per amžių amžius, tavo karališkasis skeptras – teisingumo skeptras.
8Tu brangini, kas teisu, ir nekenti, kas nedora. Todėl Dievas, tavo Dievas, patepė tave džiaugsmo aliejumi labiau negu tavo bendrus.
9Tavo drabužiai kvepia mira, alaviju ir kasija. Iš dramblio kaulu išpuoštų rūmų stygų garsai tave linksmina.
10Tarp tavo dvaro didžiūnių yra karalaičių, tavo sosto dešinėje stovi karalienė, papuošta auksu iš Ofyro.
11Klausykis, dukterie, įsidėmėk ir įsiklausyk, užmiršk savo tautą ir tėvo namus.
12Karalius trokš tavo grožio, nes jis tavo viešpats, tad turi jam paklusti.
13Tyro žmonės neša tau dovanas, šalies turtuoliai stengsis tau įtikti
14visokiais turtais. Karalaitė – rūmuose; kokia ji graži! Jos apdaras aukso siūlais išsiuvinėtas.
15Savo spalvingu apdaru apsitaisiusi ji vedama į vidų pas karalių; pamergės – jos draugių palyda – atvedamos prie tavęs.
16Lydimos džiūgavimų ir krykštavimų, jos įeina į karaliaus rūmus.
17Tau tėvus atstos tavo sūnūs; tu padarysi juos didžiūnais visoje žemėje.
18Garsinsiu tavo vardą per kartų kartas, todėl tautos girs tave per amžių amžius.