1Choro vadovui. VIEŠPATIES tarno Dovydo.
2Nuodėmė šnabžda giliai širdyje nedoram žmogui, kuris nepuoselėja Dievo baimės.
3Kadangi apie save taip gerai mano, jis galvoja, kad jo kaltė negali būti nustatyta ir jis liks nenubaustas.
4Visa, ką jis sako, pikta ir apgaulinga; jis nemoka išmintingai elgtis ir daryti gera.
5Jis sumano pikta dar lovoje, eina kreivu keliu ir to, kas pikta, nevengia.
6VIEŠPATIE, tavo gerumas siekia dangų, tavo ištikimumas – debesis.
7Tavo teisumas – kaip Dievo kalnai, tavo sprendimai – kaip jūros gelmės. VIEŠPATIE, tu rūpiniesi žmogumi ir gyvuliu!
8Dieve, koks brangus tavo gerumas! Tavo sparnų pavėsyje mes randame užuovėją,
9vaišinamės tavo Namų maisto gausybe. Tu girdai mus iš savo gėrybių upės.
10Tu esi gyvenimo šaltinis, ir tavo šviesoje matome šviesą.
11Teik savo ištikimą meilę tave pažįstantiems ir teisumą doros širdies žmonėms.
12Įžūlaus žmogaus koja tenepasiveja manęs, nedorėlio ranka tenestumdo manęs.
13Antai nedorėliai guli kniūbsti; parblokšti jie nebegali atsikelti.