Psalms 104
1 Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela! VIEŠPATIE, mano Dieve, tu be galo didis! Apsisiautęs garbe ir didybe,
2 apsigaubęs šviesa lyg drabužiu, tu ištempei dangų lyg palapinės dangą
3 ir padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų. Iš debesų tu daraisi vežimą ir keliauji audros sparnais.
4 Vėjus tu imi savo pasiuntiniais, žaibų liepsnas – savo tarnais.
5 Tu įkūrei žemę tvirtai ant jos pamatų, ir ji ten stovės amžinai.
6 Vandenynu tarsi drabužiu ją apklojai, o vandenys tįsojo viršum kalnų.
7 Kai vandenims tu pagrūmojai, jie bėgo, traukėsi pasigirdus tavo griausmo balsui,
8 kalnams iškylant, slėniams įdumbant, į vietą, kurią jiems paskyrei.
9 Tu nubrėžei ribą ir peržengti ją uždraudei, kad žemės vėl neapsemtų.
10 Tu liepi šaltiniams sruventi slėniuose ir upėms tekėti tarp kalvų.
11 Jie duoda vandens miško žvėrims, laukiniai asilai ten malšina troškulį.
12 Pakrantėse padangių paukščiai kraunasi lizdus ir čiulba ant medžių šakų.
13 Tu laistai kalnus iš savo aukštos buveinės, ir žemė kupina tavo palaimos.
14 Tu želdai žolę galvijams, ir augalus žmonių reikalams, kad jie augintųsi maisto iš žemės
15 ir vyno, kuris linksmina žmogaus širdį, ir alyvmedžių aliejaus, nuo kurio švyti veidai, ir duonos, kuri stiprina gyvastį.
16 Gausiai laistomi VIEŠPATIES medžiai ir Libano kedrai, jo paties pasodinti.
17 Paukščiai sukasi juose gūžtas, gandras medyje kraunasi lizdą.
18 Aukštieji kalnai skirti laukinėms ožkoms, uolos – slėptuvės olų barsukams.
19 Tu padarei mėnulį mėnesiams žymėti, o saulė žino, kada jai nusileisti.
20 Tu siunti tamsą, ir ateina naktis; tuomet sujunda visi miško gyvūnai.
21 Liūtukai riaumoja grobio, ieškodamiesi maisto iš Dievo.
22 Saulei užtekėjus, jie pasitraukia miegoti savo guoliuose,
23 o žmogus eina prie darbo ir triūsia iki vakaro.
24 VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė.
25 Štai jūra, tokia bekraštė ir plati. Ten knibžda nesuskaičiuojami maži ir dideli gyvūnai.
26 Ten plaukioja laivai ir žaidžia Leviatanas, kurį tu sukūrei.
27 Visi jie laukia iš tavęs, kad duotum jiems peno, kada reikia.
28 Kai duodi, jie surenka, kai ištiesi ranką, jie sotūs gėrybių.
29 Tau veidą paslėpus, jie sunerimsta, o alsavimą iš jų atėmus, miršta ir sugrįžta į dulkes.
30 Tau atsiuntus savo Dvasią, jie atgyja, ir tu atnaujini žemės veidą.
31 Tebūna amžina VIEŠPATIES garbė, tesidžiaugia VIEŠPATS savo kūriniais!
32 Jis pažvelgia į žemę, ir ji dreba; jis paliečia kalnus, ir jie smilksta.
33 Giedosiu VIEŠPAČIUI, kolei gyvensiu, per visą gyvenimą šlovinsiu giesme savo Dievą.
34 Tepatinka jam mano malda, nes aš džiūgauju VIEŠPATYJE.
35 Teišnyksta žemėje nusidėjėliai, tenebūna daugiau nedorėlių. Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela! Šlovinkite VIEŠPATĮ!