Nahum 2
1 Žiūrėk! Kalnais žengia šauklys, nešantis gerą žinią, skelbiantis taiką! „Švęsk, Judai, savo šventes, vykdyk savo įžadus, nes niekada daugiau niekšas per tave nebežengs; jis visiškai sunaikintas!“
2 Griovėjas pakilo prieš tave. Budėk ant pylimų, stebėk kelią, juoskis kalaviją ant strėnų, sutelk visas savo jėgas!
3 Juk VIEŠPATS grąžina ne tik Jokūbo didybę, bet ir Izraelio didybę, nors plėšikai juos nuniokojo ir sunaikino jų atžalas.
4 Jo galiūnų skydai dažyti raudonai, kariai aprengti purpuru. Karo vežimai, tą dieną apžiūrimi prieš mūšį, – tarsi liepsnojantys deglai. Kovos žirgai stojasi piestu!
5 Gatvėmis pasiutusiai daužosi vežimai, aikštėmis darda šen ir ten. Jie atrodo lyg deglai, jie tvyksi lyg žaibai.
6 Jis šaukia savo drąsuolius, ir klupinėdami jie žengia pirmyn, skuba miesto mūrų link; skydų priedanga jau parengta.
7 Atsiveria upės vartai, ir tirpsta iš siaubo rūmai.
8 Jų valdovė varoma į nelaisvę; tarnaitės lydi ją, dejuodamos kaip balandžiai ir mušdamosi krūtinėn.
9 Nuo seniausių laikų Ninevė buvo tarsi vandenų tvenkinys. Dabar jie tvinsta. „Sustokite! Sustokite!“ – bet nė vienas negrįžta.
10 „Grobkite sidabrą, grobkite auksą! Lobiams nėra galo! Visokiausių brangenybių gausybė!“
11 Ninevė nusiaubta, nuniokota ir sunaikinta! Širdis alpsta, keliai linksta, visų strėnos pakirstos, visų veidai mirtinai išbalę!
12 Kas nutiko liūtų olai, liūtukų urvui, kur būvodavo liūtas bei liūtukai ir nebūdavo kam jų baidyti?
13 Gana pridraskė liūtas savo mažyliams ir prismaugė grobio savo liūtėms; jis pripildė savo olas grobio, savo urvus draskytos mėsos.
14 „Tikėk manimi, aš tavo priešas, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, – aš paversiu tavo karo vežimus dūmais, o tavo liūtukus suris kalavijas. Padarysiu galą tavo grobikavimui žemėje, nebebus girdėti daugiau tavo pasiuntinių balso.