1Argi žmogaus gyvenimas žemėje nėra sunki tarnyba? Argi žmogaus dienos nėra kaip samdinio dienos?
2Tarsi vergas jis trokšta pavėsio, tarsi samdinys laukia savo atlygio.
3Man skirti mėnesiai pilni nusivylimo, mano dalia – naktys, kupinos širdgėlos.
4Eidamas gulti, klausiu: ‘Kada atsikelsiu?’ Bet naktis ilga, ir ligi aušros aš neramiai vartausi.
5Mano kūną dengia kirmėlės ir purvas, mano oda pleišėja ir pūliuoja.
6Mano dienos eiklesnės už audėjo šaudyklę, be vilties jos skuba prie savo galo.
7Neužmiršk, kad mano gyvenimas tik vėjas; niekada daugiau neberegėsiu laimės.
8Akis, stebinti mane, nebematys manęs; tavo akys ieškos manęs, bet manęs jau nebebus.
9Kaip debesis pamažu nyksta ir praeina, taip žengiantis žemyn į Šeolą niekada nebegrįžta.
10Į savo buveinę jis nebesugrįš, jo namai daugiau jo nebepažins.
11Todėl negaliu leisti savo lūpoms tylėti; kalbėsiu dvasios skausme, skųsiuosi gyvasties kartėlyje.
12Argi aš jūra ar jūros pabaisa, kad tu pastatei prie manęs sargybą?
13Kai pagalvoju: ‘Mano lova mane paguos, mano guolis pasidalys su manimi skausmu’, –
14tu gąsdini mane sapnais ir siaubą man keli regėjimais,
15idant rinkčiausi pasmaugimą ir mirtį negu šiuos griaučius.
16Daugiau nebegaliu! Amžinai negyvensiu! Tad pasitrauk nuo manęs, nes mano dienos tik ūkanos.
17Kas tas žmogus, kad jį taip aukštini? Kodėl kreipi į jį dėmesį!
18Kasdien jį lankai, kiekvieną akimirką jį bandai!
19Kiek ilgai nenuleisi akių nuo manęs ir neatstosi, kol nurysiu seiles?
20Jei ir nusidėjau, tai ką padariau tau, žmogaus sarge? Kodėl pavertei mane savo taikiniu? Kodėl tapau tau našta?
21Kodėl neatleidi mano nusižengimo ir nepanaikini mano kaltės? Juk netrukus gulėsiu dulkėse; ieškosi manęs, bet manęs jau nebebus“.