1Pagaliau Jobas pravėrė lūpas ir keikė tą dieną, kurią buvo gimęs.
2Jis pertraukė tylą, tardamas:
3„Tepranyksta diena, kurią gimiau, naktis, kuri tarė: ‘Pradėtas berniukas!’
4O, ta diena! Tebūna ji tamsa! Tenesirūpina ja Dievas aukštybėse, teneišaušta jai šviesa!
5Teaptemdo ją tamsa ir niūrus šešėlis, teapgaubia debesys, tegąsdina ją saulės užtemimas.
6O, ta naktis! Tebūna ji niūri tamsa! Tenebūna ji įskaityta į metų dienas, tenepatenka nė į vieną mėnesį.
7Taip! Ta naktis tebūna bevaisė, tenebūna girdėti joje jokio džiugaus balso.
8Tekeikia ją keikiantys dieną ir gebantys pažadinti Leviataną.
9Teaptemsta aušros žvaigždė, tesiilgi ji šviesos, bet tenesulaukia; tenemato ji ryto spindulių dėl to,
10kad nenorėjo uždaryti įsčių durų ir paslėpti vargą nuo mano akių.
11Kodėl aš nemiriau gimdamas, kodėl išėjęs iš įsčių nežuvau?
12Kam gi buvau pasisodintas ant kelių ir duota man žįsti krūtį?
13Gulėčiau dabar ramybėje; miegočiau ir ilsėčiausi
14drauge su žemės karaliais ir patarėjais, statančiais sau kapavietes,
15ar drauge su didžiūnais, turinčiais aukso, pripildžiusiais savo rūmus sidabro.
16Kodėl gi nebuvau palaidotas tarsi nelaikšis kūdikis, tarsi mažyliai, niekada nematę šviesos?
17Ten, žemai, nedorėliai liaujasi siausti, ten pavargusieji ilsisi.
18Ten belaisviai nesupančioti, jie nebegirdi engėjo balso.
19Ten mažas ir didelis – lygūs, vergas laisvas nuo savo šeimininko.
20Kodėl gi jis duoda šviesą nelaimingiesiems, o gyvybę – sielvartaujantiesiems?
21Jie laukia mirties, bet ji neateina, jie ieško jos tarsi paslėpto lobyno;
22jie labai džiūgauja ir smagiai jaučiasi suradę kapą.
23Kam gi duota šviesa vyrui, negalinčiam matyti kelio, Dievo iš visų pusių apsuptam?
24Juk dejonė man tarsi duona, o aimanos liejasi man tarsi vanduo.
25Ko tik bijau, tas mane pasiveja, ir ko tik vengiu, tai mane ištinka.
26Neturiu nei ramybės, nei paliovos, nei atvangos, nes užgriuvo kančia“.