1Tada Jobas atsakydamas tarė:
2„Iš tikrųjų jūs ypatingi žmonės, ir išmintis mirs jums numirus!
3Bet ir aš kaip jūs turiu smegenis; nesu už jus menkesnis. Bet tiek to, kas to nežino?
4Tapau pajuoka savo bičiuliams. ‘Tas, kurį Dievas išklauso, kai jo šaukiasi, yra teisus ir be priekaištų žmogus’, – tai pajuoka.
5Savimi patenkintieji niekina nelaimę; ji ištinka tuos, kurių kojos dreba.
6Plėšikų palapinėse ramu, saugiai gyvena tie, kurie Dievą pykdo, tarsi laikytų Dievą savo rankose.
7Tačiau paklausk gyvulių, ir jie tave pamokys, padangių paukščių, ir jie tau pasakys.
8Paklausk žemės augalų, ir jie tave pamokys, jūros žuvų, ir jos tau paaiškins.
9Kas iš jų visų nežino, kad VIEŠPATIES ranka tai padarė?
10Jo rankoje visų gyvūnų gyvastis ir kiekvieno žmogaus gyvybės alsavimas.
11Ar ne ausis svarsto žodžius, kaip gomurys ragauja maistą?
12Ar ne išmintį slepia žili plaukai, o ilgas amžius – supratimą?
13Dievo yra išmintis ir galybė, jam priklauso patarimas ir supratimas.
14Kai jis nugriauna, kas gali atstatyti? Kai jis žmogų įkalina, kas gali jį išlaisvinti?
15Kai sulaiko vandenis, ištinka sausra, kai pasiunčia juos, jie aptvindo žemę.
16Jo yra jėga ir išmintis; jis valdo ir tą, kuris klysta, ir tą, kuris klaidina.
17Patarėjus paleidžia eiti basomis, o teisėjus išveda iš proto.
18Jis atpalaiduoja karalių varžtus ir diržu suveržia jiems strėnas.
19Kunigus paleidžia eiti basomis, o galinguosius sunaikina.
20Patikimiems vyrams atima žadą, o seniūnams – sveiką protą.
21Didžiūnams užkaria gėdą, o stipruoliams nujuosia diržus.
22Atskleidžia tamsybių gelmes, apšviečia mirusiųjų buveinės tamsą.
23Išaukština tautas, o paskui jas sunaikina, išaugina tautas, o paskui jas palieka.
24Žemės valdovams atima protą ir palieka juos klajoti tyruose be kelio.
25Jie grabaliojasi tamsoje be šviesos, į visas puses svirduliuodami tarsi girti.