Jeremiah 6
1 Bėkite, Benjamino vaikai, iš Jeruzalės! Pūskite ragą Tekojoje, Bet Kereme duokite ženklą, nes iš šiaurės grasina nelaimė ir baisi pražūtis.
2 Gražioji ir trapioji dukterie Sione, tu žuvusi!
3 Prieš ją ateina piemenys su savo kaimenėmis, statosi aplink savo palapines, kiekvienas gano, kur nori.
4 „Pasirenkite mūšiui su ja! Būkite pasirengę! Mes pulsime vidudienį! Deja, bėda mums! Diena jau temsta, ilgėja vakaro šešėliai.
5 Būkite pasirengę! Pulsime ją nakčia ir griuvėsiais paversime jos tvirtoves!“
6 Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Iškirskite jos medžius ir supilkite apgulos pylimą prieš Jeruzalę. Tai miestas, paskirtas bausmei, jos gatvėse visur tik priespauda!
7 Kaip iš šaltinio trykšta vandenys, taip iš jos liejasi nedorumas. Smurtas ir plėšikavimas joje siaučia, ligos ir žaizdos visuomet man prieš akis.
8 Leiskis pamokoma, Jeruzale, kad neatsitraukčiau nuo tavęs pasibjaurėjęs ir nepaversčiau tavęs tyrais – žeme, kurioje niekas negyvena“.
9 Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Surink, tarsi vynuoges surink Izraelio likutį! Tarsi vynuogių raškytojas rankomis keliskart pereik jo šakas.
10 Į ką aš kreipsiuosi? Per ką perspėsiu, kad jie mane išgirstų? Štai jų ausys neapipjaustytos, ir jie negali girdėti. Štai VIEŠPATIES žodis pasidarė jiems pajuoka, ir polinkio jam jie neturi.
11 Todėl aš pilnas VIEŠPATIES pykčio, išvargintas pastangų jį suvaldyti. Išliesiu jį ant mažylių gatvėje ir ant vaikinų būrių! Visi bus paimti į nelaisvę: vyras ir žmona, seniai ir karšinčiai.
12 Kitiems atiteks jų namai, taip pat laukai ir žmonos, kai aš pakelsiu ranką prieš šio krašto gyventojus, – tai VIEŠPATIES žodis. –
13 Nuo mažiausio iki didžiausio, visi iki vieno jie gobšūs savanaudžiai; nuo pranašo iki kunigo, visi jie apgavikai.
14 Dukters, mano tautos, žaizdas jie tik apgydo, kartodami: ‘Viskas gerai! Viskas gerai!’ – nors nėra gerai.
15 Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus elgesio, tačiau nesidrovi ir nežino, ką reiškia parausti iš gėdos. Todėl jie kris tarp žūvančių, jie sukniubs, kai aš juos bausiu“, – sako VIEŠPATS.
16 Taip kalba VIEŠPATS: „Stokitės ant kryžkelių ir pasižvalgykite! Pasiklauskite senovės takų, kur yra gerasis kelias! Eikite juo ir rasite ramybę. Bet jie atsakė: ‘Mes neisime juo!’
17 Daviau jums ir sargybinių: ‘Paklausykite rago garso!’ Bet jie atsakė: ‘Neklausysime!’
18 Todėl išgirskite, tautos, ir žinok, bendrija, kas jų laukia!
19 Girdėk, žeme! Šiai tautai štai siunčiu nelaimę, jų pačių piktų pinklių vaisių, nes jie neklausė mano žodžių, atmetė mano Įstatymą.
20 Kam gi man smilkalai iš Šebos ir kvapieji meldai iš tolimo krašto? Man ne prie širdies jūsų deginamosios aukos, nemalonios man jūsų atnašos.
21 Todėl, – taip kalba VIEŠPATS, – padėsiu štai kliūčių ant šios tautos kelio, kad ji ant jų sukluptų. Tėvai ir vaikai, kaimynai ir bičiuliai drauge pražus“.
22 Taip kalba VIEŠPATS: „Štai atžygiuoja tauta iš šiaurės krašto, didelė tauta, pažadinta nuo žemės pakraščių.
23 Ginkluoti lankais ir ietimis, žiaurūs ir negailestingi; jų ūžesys – tarsi jūros šniokštimas. Raiti ant žirgų, išsirikiavę mūšiui, prieš tave, dukterie Sione!“
24 „Išgirdome pranešimą apie juos ir nuleidome rankas, pagavo mus baimė ir kančios kaip gimdyves.
25 Neik iš namų į laukus, nesileisk į kelionę vieškeliu, nes priešo kalavijas – siaubas visur!
26 Ak, dukterie, mano tauta, vilkis ašutinę, voliokis pelenuose, gedėk kaip vienturčio sūnaus, liek gailias ašaras, nes staiga mus užklumpa žudikas.
27 Vertintoju savo tautoje paskyriau tave, valytoju, kad ištirtum ir vertintum jų elgesį.
28 Jie – varis ir geležis; visi jie – užkietėję maištininkai, šmeižtų nešiotojai – elgiasi nedorai.
29 Dumplės šniokščia, šviną suryja ugnis. Veltui valytojas valė; nedorieji nebuvo atskirti.
30 ‘Atmestuoju sidabru’ jie bus vadinami, nes VIEŠPATS juos atmetė“.