1Kas ten ateina iš Edomo, raudonais drabužiais iš Bocros? Spindinčiu apdaru, žengdamas su didinga jėga? „Tai aš, skelbiantis teisumą, galingasis gelbėtojas“.
2Bet kodėl tavo apdaras toks raudonas, o tavo drabužiai – lyg traiškančio vynuoges spaudykloje?
3„Aš vienas traiškiau vynuoges spaudykloje; iš tautų nė vienos nebuvo su manimi. Jas traiškiau pagautas įniršio, mindžiojau kupinas pykčio. Jų trykštantis kraujas aptaškė man drabužius ir sutepė mano apdarą.
4Mat keršto diena buvo mano širdyje, atpirkimo metai buvo atėję.
5Dairiausi aplinkui, bet nebuvo, kas man padėtų, ir sutrikau, kad nebuvo nė vieno, kas mane paremtų. Vien mano ranka atnešė pergalę, mano paties pyktis buvo atspara.
6Savo įniršiu sutrypiau tautas, savo pykčiu jas sutriuškinau, kraują jų išliejau ant žemės“.
7Pasakosiu apie VIEŠPATIES maloningumą, apie šlovingus VIEŠPATIES darbus, apie visa, ką VIEŠPATS mums padarė, apie begalinį gerumą Izraelio namams, kurį jis suteikė mums iš savo gailestingumo ir didžios malonės.
8Juk jis tarė: „Jie – mano tauta, vaikai, kurie manęs neapvils“. Taip jis tapo jų gelbėtoju
9ir dėl visų jų nelaimių buvo nelaimingas. Ne koks pasiuntinys ar angelas, bet jo Artumas išgelbėjo juos, iš meilės ir pagailos atpirko juos. Jis globojo juos ir nešė nuo amžių per visas dienas.
10O jie maištavo ir liūdino jo šventą dvasią. Todėl jis tapo jiems priešu, ir pats ėmė su jais kovoti.
11Tada jie prisiminė praeities dienas ir Mozę, savo tarną. Kur gi tas, kuris išvedė per jūrą savo kaimenės ganytoją? Kur gi tas, kuris jam įkvėpė savo šventą dvasią,
12padaręs, kad šlovingoji jo ranka žygiuotų su Mozės dešiniąja, perskyręs vandenis prieš juos, kad įgytų sau amžiną vardą,
13pervedęs juos per jūros gelmes? Tartum žirgas dykumoje, jie nesuklupo.
14Tartum kaimenę, besileidžiančią į slėnį, VIEŠPATIES dvasia juos vedė. Taip vedei tu savo tautą, kad suteiktum šlovę savo vardui.
15Žvilgtelėk iš dangaus ir pasižiūrėk į mus iš savo švento ir šlovingo būsto! Kur tavo liepsnojantis rūpestis ir tavo galybė, tavo pagailos antplūdis ir gailestingumas? Nesusilaikyk,
16nes tu – mūsų Tėvas! Nors Abraomas mūsų ir nepažintų, nors Izraelis ir nenorėtų nieko apie mus žinoti, tu, VIEŠPATIE, mūsų Tėvas, mūsų Atpirkėju amžiams esi pavadintas.
17Kodėl gi, VIEŠPATIE, leidi mums nuo tavo kelių nuklysti ir užkietini mūsų širdis tavęs nebijoti? Sugrįžk dėl savo tarnų, dėl genčių, dėl savo nuosavybės!
18Kodėl nedorėliai mindžiojo tavo Šventyklą, mūsų priešai trypė tavo Šventyklą?
19Mūsų dalia tokia, lyg tu niekada nebūtum buvęs mūsų valdovu, lyg mes niekada nebūtume vadinęsi tavo vardu. O kad perplėštum dangus ir nužengtum! Kalnai prieš tave sudrebėtų!