1„Štai mano tarnas, kurį aš remiu, mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi. Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą
2ne šauksmu ar pakeltu balsu; gatvėje nebus girdėti jo balso.
3Nei palaužtos nendrės jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą.
4Nepails ir nepasiduos nevilčiai, kurdamas žemėje teisingumą. Jo mokymo lauks tolimosios salos “.
5Taip kalba Dievas, VIEŠPATS, kuris sukūrė ir išskleidė dangų, patiesė žemę su visais pasėliais, joje duoda gyvybę žmonėms ir dvasią joje gyvenantiems:
6„Aš, VIEŠPATS, pašaukiau tave teisumo pergalei, paėmiau tave už rankos. Aš sukūriau ir padariau tave tautos sandora, tautų šviesa,
7kad atvertum neregių akis, išvestum iš kalėjimo belaisvius, išvaduotum sėdinčius belangės tamsybėse.
8Aš esu VIEŠPATS, tai mano vardas. Savo garbės neperleisiu kitam, nei savo šlovės – stabams.
9Kas buvo pranašauta, štai jau įvyko; dabar skelbiu naujus dalykus; pirmiau, negu tai atsitiks, skelbiu juos tau“.
10Užtraukite naują giesmę VIEŠPAČIUI, skelbkite jo šlovę visoje žemėje! Tedžiūgauja jūra ir visa, kas jos gelmėse, tolimosios salos ir jų gyventojai!
11Teskelbia dykuma bei jos miestai ir žmonės Kedaro kaimuose! Tedžiūgauja Selos gyventojai, tešaukia nuo kalnų viršūnių!
12Teikite garbę VIEŠPAČIUI, skelbkite jo šlovę tolimosiose salose!
13Į kovą VIEŠPATS žygiuoja kaip karžygys, kaip karys žadina savo narsą; jis šaukia, pakeltu balsu surinka mūšio šūkį ir pergalinga jėga stoja prieš savo priešus.
14Ilgai tylėjau, lūkuriavau ir susilaikiau, bet dabar aš šaukiu kaip gimdyvė, dūstu ir aikčioju.
15Sunaikinsiu kalnus ir kalvas, visur nuvytinsiu žolę. Upes paversiu pelkėmis, o pelkes išdžiovinsiu.
16Aš vesiu keliaujančius akluosius, keliais nežinomais juos vesiu. Tamsą jiems paversiu šviesa, o vingiuotus kelius ištiesinsiu. Visa tai darau dėl jų; jų aš neapleisiu.
17Trauksis į šalį visiškai susigėdę, kas tiki stabais, kas sako nuliedintoms statuloms: „Jūs mūsų dievai“.
18Klausykitės, kurtieji! Pažvelkite ir išvyskite, aklieji!
19Kas aklesnis už mano tarną ir kurtesnis už pasiuntinį, kurį siunčiu? Kas toks aklas, kaip mano siųstasis, ir toks kurčias, kaip VIEŠPATIES tarnas?
20Žiūrėti jis žiūri, bet neima širdin, jo ausys atviros, bet nieko negirdi.
21Dėl teisumo patiko VIEŠPAČIUI savo Įstatymą padaryti didingą ir šlovingą.
22Tačiau ši tauta apiplėšta ir nusiaubta; visi uždaryti rūsiuose, paimti į kalėjimus. Jie tapę grobiu, ir nėra kam jų užstoti; jie apiplėšiami, ir nėra kam pasakyti: „Grąžink atgal!“
23O, kad jūs tai išgirstumėt! Išgirskite ir dėkitės nuo šiol į širdį!
24Kas atidavė Jokūbą, kad jis būtų apiplėštas, kas atidavė Izraelį plėšikams? Ar tai nebuvo VIEŠPATS, kuriam mes nusidėjome? Jo keliais eiti jie atsisakė ir neklausė jo Įstatymo.
25Todėl jis leido jiems pajusti savo pykčio jėgą, įniršį ir karo baisumus. Jis apsiautė juos liepsnomis, bet jie nesuprato, nudegino juos gaisru, bet ir to jie nepaėmė į širdį.