1VIEŠPATIE, tu – mano Dievas; garbinsiu tave, šlovinsiu tavo vardą, nes tu įvykdei nuostabius užmojus; visokeriopai ir ištikimai įvykdei tai, ką prieš amžius nutarei.
2Miestus pavertei akmenų krūvomis, tvirtoves – griuvėsiais. Nedorėlių rūmai – jau ne miestas; jie niekuomet nebus atstatyti.
3Šlovins tave dėl to galingos tautos žmonės, drebės prieš tave žiauriųjų tautų miestai.
4Silpnieji ir bejėgiai bėgo prie tavęs, ir tu buvai vargšų prieglauda varge, pastogė nuo lietaus, paunksmė nuo kaitros. Nors žiauriųjų siautulys – kaip žiemos liūtis,
5tu, kaip kaitra sausros metu, nutildai nedorėlių triukšmą; kaip debesies šešėlis švelnina kaitrą, taip tu nutildai žiauriųjų pergalės šauksmus.
6Galybių VIEŠPATS surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, puotą su parinktais vynais, pokylį su sultingais, gardžiais patiekalais ir grynais, rinktiniais vynais.
7Šiame kalne jis nukels tą šydą, kuris dengia visas gimines, tą nuometą, kuris gobia visas tautas.
8Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats DIEVAS nušluostys ašaras nuo visų veidų. Savo tautos gėdą jis pašalins visur žemėje. Tikrai tai įvyks, nes taip kalbėjo VIEŠPATS!
9Tą dieną bus sakoma: „Štai mūsų Dievas! Juo mes pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo! Štai VIEŠPATS! Juo mes pasitikėjome! Džiūgaukime ir linksminkimės, kad jis mus išganė!“
10VIEŠPATIES ranka ilsėsis ant šio kalno, bet Moabas bus vietoje sumintas kaip šiaudai į liūną.
11Išskės jis savo rankas Moabe, kaip plaukikas skečia rankas plaukdamas, ir kiekvienu savo rankų mostu mažins jo puikybę.
12Tvirtovę su aukštais mūrais jis nugriaus, sulygins su žeme ir pavers dulkėmis.