Romans 9
1 Aš sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, ir mano sąžinė man liudija Šventojoje DVASIOJE,
2 kad aš turiu didelį liūdesį ir nuolatinį sielvartą savo širdyje.
3 Nes aš norėčiau, kad pats būčiau prakeiktas nuo Kristaus dėl savo brolių, mano giminaičių pagal kūną,
4 kurie yra izraelitai; kuriems priklauso įvaikystė ir šlovė, ir sandoros, ir įstatymo leidyba, ir Dievo tarnystė, ir pažadai;
5 kurių yra tėvai ir iš kurių pagal kūną kilo Kristus, kuris yra virš visų – palaimintas Dievas per amžius. Amen.
6 Nėra, tarsi Dievo žodis nuėjo niekais. Nes ne visi, esantys iš Izraelio, yra Izraelis;
7 ir ne visi jie yra vaikai vien dėl to, kad yra Abraomo sėkla; bet „Izaoke bus pašaukta tavo sėkla“.
8 Tai yra, tie, kurie yra kūno vaikai, nėra Dievo vaikai; bet pažado vaikai laikomi sėkla.
9 Nes šis yra pažado žodis: „Šituo laiku aš ateisiu, ir Sara turės sūnų“.
10 Ir ne tik tai; bet ir kai Rebeka tapo nėščia per vieną, per mūsų tėvą Izaoką
11 (nes vaikams dar negimus ir nepadarius nieko gero ar blogo, kad išsilaikytų Dievo tikslas pagal išrinkimą, ne dėl darbų, bet dėl to, kuris pašaukia),
12 jai buvo pasakyta: „Vyresnysis tarnaus jaunesniajam“.
13 Kaip yra parašyta: „Jokūbą mylėjau, bet Ezavo nekenčiau“.
14 Ką tuomet pasakysime? Ar pas Dievą yra neteisumas? Apsaugok Dieve!
15 Nes jis sako Mozei: „Aš pasigailėsiu, kurio pasigailėsiu, ir būsiu gailestingas, kuriam būsiu gailestingas“.
16 Taigi tai nėra iš to, kuris nori, nei iš to, kuris bėga, bet iš Dievo, kuris pasigaili.
17 Nes Raštas sako faraonui: „Kaip tik šitam tikslui aš tave iškėliau, kad tavyje parodyčiau savo jėgą ir kad mano vardas būtų skelbiamas po visą žemę“.
18 Todėl jis pasigaili, kurio nori pasigailėti, ir kurį nori – jis užkietina.
19 Tuomet man pasakysi: „Kodėl jis dar kaltina? Nes kas gi yra atsispyręs jo valiai?“
20 Bet ne, o žmogau, kas gi tu esi, kad prieštarauji Dievui? Argi suformuotas daiktas sako tam, kuris jį suformavo: „Kodėl mane tokį padarei?“
21 Argi puodžius neturi valdžios moliui, kad iš to paties minkalo padarytų vieną indą garbei, o kitą negarbei?
22 Ką jei Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo galią, ilga kantrybe pakentė rūstybės indus, tinkamus sunaikinimui;
23 ir kad apreikštų savo šlovės turtus gailestingumo indams, kuriuos jis iš anksto paruošė šlovei,
24 tai yra, mums, kuriuos jis pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių?
25 Kaip jis sako ir Ozėjuje: „Aš pavadinsiu juos savo tauta, kurie nebuvo mano tauta; ir mylimąja tą, kuri nebuvo mylima.
26 Ir įvyks, kad toje vietoje, kur buvo jiems pasakyta: ‘Jūs ne mano tauta’, ten jie bus vadinami gyvojo Dievo vaikais“.
27 Ezaijas irgi šaukia apie Izraelį: „Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likutis bus išgelbėtas;
28 nes jis užbaigs darbą ir sutrumpins jį teisumu; nes trumpą darbą Viešpats atliks žemėje“.
29 Ir kaip anksčiau sakė Ezaijas: „Jei Sabaoto Viešpats nebūtų mums palikęs sėklos, mes būtume buvę kaip Sodoma ir būtume panašūs į Gomorą“.
30 Ką tuomet pasakysime? Kad pagonys, kurie nesekė teisumu, yra pasiekę teisumą – teisumą, kuris yra iš tikėjimo.
31 Bet Izraelis, kuris sekė teisumo įstatymu, nepasiekė teisumo įstatymo.
32 Kodėl? Nes jie ieškojo to ne tikėjimu, bet tarytum įstatymo darbais. Nes jie suklupo ties tuo suklupimo akmeniu;
33 kaip yra parašyta: „Štai aš dedu Sione suklupimo akmenį ir papiktinimo uolą; bet kas į jį tiki, nebus sugėdintas“.