1O VIEŠPATIE, mano išgelbėjimo Dieve, dieną ir naktį šaukiausi tavo akivaizdoje;
2tegul mano malda ateina tavo akivaizdon; palenk savo ausį mano šauksmui;
3nes mano siela pilna vargų; ir mano gyvybė artėja prie kapo.
4Aš priskaičiuotas prie nužengiančių į duobę; aš kaip bejėgis žmogus;
5laisvas tarp mirusiųjų, kaip užmuštieji, kurie guli kape, kurių tu nebeatsimeni; jie nuo tavo rankos atkirsti.
6Tu paguldei mane į žemiausią duobę, į tamsą, į gelmes.
7Mane sunkiai užgulusi tavo rūstybė, ir man sukėlei sielvartą visomis savo bangomis. Sela.
8Tu atitolinai nuo manęs mano pažįstamus; mane padarei jiems bjaurastimi; esu uždarytas ir negaliu išeiti.
9Mano akis gedi dėl sielvarto; kasdien šaukiausi tavęs, VIEŠPATIE, ištiesiau į tave savo rankas.
10Ar tu parodysi stebuklus mirusiesiems? Ar mirusieji kelsis ir girs tave? Sela.
11Ar tavo mielaširdystė bus skelbiama kape arba tavo ištikimybė – pražūtyje?
12Ar bus žinomi tavo stebuklai tamsoje ir tavo teisumas užmiršimo šalyje?
13Bet aš tavęs, o VIEŠPATIE, šaukiausi; ir rytą mano malda pasitiks tave.
14Kodėl tu, VIEŠPATIE, atstumi mano sielą? Kodėl slepi nuo manęs savo veidą?
15Aš nuvargęs ir esu pasiruošęs mirti nuo pat jaunystės; kentėdamas tavo siaubus esu suglumintas.
16Per mane eina tavo įnirtinga rūstybė; tavo siaubai atkirto mane.
17Jie kas dieną ėjo aplink mane kaip vanduo; jie kartu apsupo mane.
18Tu atitolinai nuo manęs mylėtoją ir draugą, ir mano pažįstamus į tamsą.