1O mano siela, laimink VIEŠPATĮ. O VIEŠPATIE, mano Dieve, tu esi labai didingas; garbe ir didybe esi apsirengęs.
2Tu apsigaubi šviesa kaip drabužiu; tu ištiesi dangus kaip uždangalą;
3tu padedi savo kambarių sijas vandenyse; darai debesis savo vežimu; tu vaikštai ant vėjo sparnų;
4tu darai savo angelus dvasiomis, savo tarnus – liepsnojančia ugnimi;
5tu padėjai žemės pamatus, kad ji nebūtų pajudinta per amžius.
6Tu ją apdengei gelme kaip drabužiu; vandenys stovėjo virš kalnų.
7Tau barantis jie bėgo; nuo tavo griaustinio balso jie išskubėjo.
8Jie kyla kalnais; jie nusileidžia slėniais į vietą, kurią jiems pastatei ant pamato.
9Tu ribą nustatei, kad jie neperžengtų; kad jie nebesugrįžtų žemės apdengti.
10Jis siunčia į slėnius šaltinius, kurie teka tarp kalvų.
11Jie girdo visus lauko žvėris; laukiniai asilai numalšina savo troškulį.
12Prie jų turi savo buveinę dangaus skrajūnai, kurie čiulba tarp šakų.
13Jis palaisto kalvas iš savo kambarių; tavo darbų vaisiais pasisotina žemė.
14Jis augina žolę galvijams ir žoles, kad žmogui tarnautų; kad jis iš žemės išgautų maisto;
15ir vyno, kuris linksmina žmogaus širdį, ir aliejaus, kad jo veidas spindėtų, ir duonos, kuri sustiprina žmogaus širdį.
16VIEŠPATIES medžiai pilni sulos, Libano kedrai, kuriuos jis pasodino;
17kur paukščiai sukasi lizdus; na, o gandras – eglės jo namai.
18Aukštos kalvos – prieglobstis laukinėms ožkoms, o uolos – triušiams.
19Jis paskyrė mėnulį laikams; saulė žino savo nusileidimą.
20Tu padarai tamsą, ir yra naktis; joje išslenka visi miško žvėrys.
21Jauni liūtai riaumoja grobio ir ieško sau maisto iš Dievo.
22Patekėjus saulei, jie susirenka ir sugula savo urvuose.
23Žmogus išeina į savo darbą ir į savo triūsą iki vakaro.
24O VIEŠPATIE, kokie daugeriopi tavo darbai! Juos visus tu išmintimi padarei; žemė pilna tavo turtų.
25Tokia yra ši didelė ir plati jūra, kurioje šliaužioja be skaičiaus padarų, tiek mažų, tiek didelių gyvūnų.
26Ten plaukioja laivai; ten yra tas leviatanas, kurį tu padarei, kad žaistų joje.
27Jie visi tavęs laukia, kad duotum jiems jų maisto reikiamu metu.
28Ką jiems duodi, jie surenka; tu atveri savo ranką, jie pasisotina geru.
29Tu paslepi savo veidą, jie nerimauja; tu atimi jų kvapą, jie miršta ir sugrįžta į savo dulkes.
30Tu išsiunti savo dvasią – jie sutveriami; ir tu atnaujini žemės paviršių.
31VIEŠPATIES šlovė pasiliks per amžius; VIEŠPATS džiaugsis savo darbais.
32Jis pažvelgia į žemę, ir ji dreba; jis paliečia kalvas, ir jos rūksta.
33Aš giedosiu VIEŠPAČIUI, kol gyvensiu; aš giedosiu gyrių savo Dievui, kol esu.
34Mano apmąstymai apie jį bus malonūs; Aš džiaugsiuosi VIEŠPAČIU.
35Tegul nusidėjėliai dingsta iš žemės ir tenebūna daugiau nedorėlių. O mano siela, laimink VIEŠPATĮ. Girkite VIEŠPATĮ.