1VIEŠPATIE, atsimink Dovydą ir visus jo vargus;
2kaip jis prisiekė VIEŠPAČIUI ir pasižadėjo galingajam Jokūbo Dievui:
3„Aš tikrai neisiu į savo namų padangtę ir nelipsiu į savo lovą;
4neduosiu miego savo akims ar snaudulio savo akių vokams,
5kol nesurasiu vietos VIEŠPAČIUI, buveinės galingajam Jokūbo Dievui “.
6Štai mes girdėjome apie ją Efratoje; mes ją radome miško laukuose.
7Mes eisime į jo padangtes; mes garbinsime prie jo pakojo.
8Pakilk, o VIEŠPATIE, į savo poilsį; tu ir tavo stiprybės skrynia.
9Tegul tavo kunigai apsivelka teisumu; ir tavo šventieji tešaukia iš džiaugsmo.
10Dėl savo tarno Dovydo nenugręžk veido tavo pateptojo.
11VIEŠPATS prisiekė Dovydui tiesoje; nuo jos jis nenusisuks: „Iš tavo kūno vaisiaus aš pasodinsiu į tavo sostą.
12Jei tavo vaikai laikysis mano sandoros ir mano liudijimo, kurių juos mokysiu, tai ir jų vaikai per amžius sėdės tavo soste“.
13Nes VIEŠPATS išsirinko Sioną; jis jo troško savo buveinei.
14„Tai yra mano poilsis per amžius, čia aš gyvensiu, nes jo troškau.
15Jo maistą gausiai palaiminsiu; jo vargšus pasotinsiu duona.
16Taip pat jo kunigus apvilksiu išgelbėjimu; o jo šventieji garsiai šauks iš džiaugsmo.
17Ten duosiu apsipumpuruoti Dovydo ragui; aš paruošiau savo pateptajam žibintą.
18Jo priešus apvilksiu gėda; bet ant jo spindės jo karūna“.