Bible

1 Na, o šito mėnesio dvidešimt ketvirtąją dieną Izraelio vaikai susirinko pasninkaudami ir su ašutinėmis, ir žemėmis ant savęs. 2 Ir Izraelio sėkla atsiskyrė nuo visų svetimtaučių ir atsistoję išpažino savo nuodėmes bei savo tėvų neteisybes. 3 Ir stovėdami savo vietose, jie ketvirtadalį dienos skaitė iš VIEŠPATIES, savo Dievo, įstatymo knygos; o kitą ketvirtadalį jie išpažino ir garbino VIEŠPATĮ, savo Dievą. 4 Tada atsistojo ant laiptų iš levitų: Jėzuė ir Banis, Kadmielis, Šebanija, Būnis, Šerebija, Banis ir Kenanis – ir garsiu balsu šaukėsi VIEŠPATIES, savo Dievo. 5 Tada levitai: Jėzuė, Kadmielis, Banis, Hašabnėja, Šerebija, Hodija, Šebanija ir Petachija tarė: „Kelkitės, palaiminkite VIEŠPATĮ, savo Dievą per amžių amžius; palaimintas tebūna tavo šlovingas vardas, kuris yra išaukštintas virš visokio palaiminimo ir gyriaus“. 6 Tu, VIEŠPATIE, esi vienintelis; tu padarei dangų, dangų dangų su visa jų kariuomene, žemę ir visa, kas yra joje, jūras ir visa, kas yra jose, ir tu juos visus išlaikai; ir dangaus kariuomenė garbina tave. 7 Tu esi VIEŠPATS Dievas, kuris išsirinkai Abramą, jį išvedei iš chaldėjų Ūro ir jam davei Abraomo vardą; 8 ir radai jo širdį ištikimą tavo akivaizdoje, sudarei su juo sandorą, kad duosi kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, jebusiečių ir girgašų šalį, kad ją duosi, aš sakau, jo sėklai, ir įvykdei savo žodžius; nes tu esi teisus; 9 ir matei mūsų tėvų vargą Egipte ir išgirdai jų šauksmą prie Raudonosios jūros; 10 ir parodei ženklų ir stebuklų ant faraono ir visų jo tarnų, ir ant visos jo šalies tautos; nes žinojai, kad jie didžiavosi prieš juos. Taip tu įsigijai vardą, kaip yra šią dieną. 11 Ir padalijai jūrą jų akivaizdoje, kad jie perėjo per jūros vidurį sausa žeme; o jų persekiotojus įmetei į gelmes kaip akmenį į galingus vandenis. 12 Be to, debesies stulpu juos vedei dieną; o ugnies stulpu naktį, kad šviestum jiems kelyje, kuriuo jie turi eiti. 13 Taip pat tu nužengei ant Sinajaus kalno ir kalbėjai su jais iš dangaus, ir jiems davei teisingus teismus ir tikrus įstatymus, gerus įstatus ir įsakymus; 14 ir davei jiems pažinti savo šventąjį sabatą, įsakei jiems prisakymų, įstatų bei įstatymų per savo tarno Mozės ranką; 15 ir davei jiems duonos iš dangaus jų alkiui, ir išvedei vandenį jiems iš uolos jų troškuliui, ir jiems pažadėjai, kad jie įeis pasisavinti šalies, kurią buvai prisiekęs jiems duoti. 16 Bet jie ir mūsų tėvai elgėsi išdidžiai, užkietino savo sprandus ir neklausė tavo įsakymų, 17 atsisakė paklusti ir neatsiminė tavo stebuklų, kuriuos padarei jų tarpe; bet užkietino savo sprandus ir maištaudami paskyrė vadą, kad grįžtų į savo vergystę; bet tu esi Dievas, pasiruošęs atleisti, maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir didžiai geras, ir jų nepalikai. 18 Taip, kai jie pasidarė nulietą veršį ir sakė: „Šitas yra tavo Dievas, kuris tave išvedė aukštyn iš Egipto“, ir darė didelius kurstymus; 19 tačiau tu savo daugeriopais gailestingumais jų nepalikai dykumoje; debesies stulpas neatsitraukė nuo jų dieną, kad juos vestų kelyje; nei ugnies stulpas naktį, kad jiems parodytų šviesą ir kelią, kuriuo jie turi eiti. 20 Taip pat tu davei savo gerąją dvasią jiems pamokyti ir nesulaikei savo manos nuo jų burnos, ir davei jiems vandens jų troškuliui. 21 Taip, keturiasdešimt metų juos išlaikei dykumoje, jog jiems nieko netrūko; jų drabužiai nepaseno, ir jų kojos nesutino. 22 Tu jiems dar davei karalystes bei tautas ir jas padalinai dalimis: taip jie pasisavino Sihono šalį, Hešbono karaliaus šalį ir Bašano karaliaus Ogo šalį. 23 Taip pat jų vaikus padauginai kaip dangaus žvaigždes ir juos įvedei į šalį, apie kurią pažadėjai jų tėvams, kad jie įeis jos pasisavinti. 24 Taip vaikai įėjo ir pasisavino tą šalį, ir tu jų akivaizdoje pavergei šalies gyventojus, kanaaniečius, ir juos padavei į jų rankas su jų karaliais ir šalies tautomis, kad jie pasielgtų su jais kaip jiems patinka. 25 Ir jie paėmė tvirtus miestus ir riebią žemę ir pasisavino namus, pilnus visokių gėrybių, iškastus šulinius, vynuogynus, alyvmedžių sodus ir gausybę vaismedžių; taigi jie valgė, pasisotino ir nutuko, ir gėrėjosi tavo dideliu gerumu. 26 Tačiau jie buvo nepaklusnūs ir maištavo prieš tave, ir numetė tavo įstatymą sau už nugarų, ir užmušė tavo pranašus, kurie liudijo prieš juos, kad juos sugrąžintų pas tave, ir jie darė didelius kurstymus. 27 Todėl tu juos atidavei į jų priešų rankas, kurie juos slėgė; ir savo vargo metu, kai jie šaukėsi tavęs, tu juos išgirdai iš dangaus; ir pagal savo daugeriopus gailestingumus jiems davei gelbėtojus, kurie juos išgelbėjo iš jų priešų rankos. 28 Bet kai tik jie turėdavo poilsį, jie vėl darydavo pikta tavo akivaizdoje; todėl tu juos palikdavai jų priešų rankoje, kad jie jiems viešpatavo; tačiau kai jie sugrįždavo ir šaukdavosi tavęs, tu išgirsdavai juos iš dangaus; ir daug kartų juos išgelbėdavai pagal savo gailestingumus; 29 ir prieš juos liudydavai, kad juos sugrąžintum prie savo įstatymo; tačiau jie išdidžiai elgdavosi ir neklausydavo tavo įsakymų, bet nusidėdavo prieš tavo teismus (kuriuos, jei žmogus vykdys, jais gyvens) ir atitraukė petį, ir užkietino savo sprandą, ir neklausė. 30 Nors daugelį metų tu juos pakentei ir prieš juos liudydavai per savo dvasią savo pranašuose; tačiau jie neatsukdavo ausies; todėl juos atiduodavai į šalių tautų rankas. 31 Tačiau dėl savo didžių gailestingumų tu jų nesunaikinai visiškai ir jų nepalikai; nes tu esi maloningas ir gailestingas Dievas. 32 Todėl dabar, mūsų Dieve, didysis, galingasis ir baisusis Dieve, kuris laikaisi sandoros ir gailestingumo, teneatrodo tavo akivaizdoje mažas visas tas vargas, kuris ištiko mus, mūsų karalius, mūsų kunigaikščius, mūsų kunigus, mūsų pranašus, mūsų tėvus ir visą tavo tautą nuo Asirijos karalių laikų iki šios dienos. 33 Tačiau tu esi teisus visame tame, kas ant mūsų yra užleista; nes tu darei teisingai, bet mes nedorai elgėmės; 34 nei mūsų karaliai, nei mūsų kunigaikščiai, nei mūsų kunigai, nei mūsų tėvai nesilaikė tavo įstatymo ir neklausė tavo įsakymų bei tavo liudijimų, kuriais tu prieš juos liudijai. 35 Nes jie tau netarnavo savo karalystėje ir tavo dideliame gerume, kurį jiems davei, ir plačioje bei riebioje šalyje, kurią davei jų akivaizdoje, ir jie nenusigręžė nuo savo piktų darbų. 36 Štai mes šią dieną esame tarnai, o dėl šalies, kurią davei mūsų tėvams, kad valgytų jos vaisius ir jos gėrybes, štai mes esame tarnai joje; 37 ir ji davė gausų prieaugį karaliams, kuriuos paskyrei mus valdyti dėl mūsų nuodėmių; taip pat jie viešpatauja mūsų kūnams ir mūsų galvijams, kaip jiems patinka, o mes esame dideliame suspaudime. 38 Ir dėl viso to mes darome tvirtą sandorą ir ją užrašome; o mūsų kunigaikščiai, levitai ir kunigai ją užantspauduoja“.