Nehemiah 2
1 Ir įvyko, kad Nisano mėnesį, dvidešimtaisiais karaliaus Artakserkso metais, vynas buvo jo priešakyje; aš pakėliau vyną ir jį padaviau karaliui. Na, o anksčiau aš nebuvau liūdnas jo akivaizdoje.
2 Todėl karalius man tarė: „Kodėl tavo veidas liūdnas? Tu juk nesergi. Tai niekas kita, kaip tik širdies sielvartas“. Tada aš labai išsigandau
3 ir tariau karaliui: „Tegyvuoja karalius amžinai; kodėl mano veidas neturėtų būti liūdnas, kai tas miestas, mano tėvų kapų vieta, nuniokotas, ir jo vartai ugnies praryti?“
4 Tada karalius man tarė: „Ko gi tu prašai?“ Taigi aš meldžiausi dangaus Dievui.
5 Ir aš pasakiau karaliui: „Jei karaliui patinka ir jei tavo tarnas rado palankumą tavo akyse, siųsk mane į Judą, į mano tėvų kapų miestą, kad jį statyčiau“.
6 Ir karalius (karalienei irgi sėdint šalia jo) man tarė: „Kaip ilgai užtruks tavo kelionė ir kada sugrįši?“ Taigi karaliui patiko mane siųsti; o aš nustačiau jam laiką.
7 Be to, sakiau karaliui: „Jei karaliui patinka, tebūna man duota laiškų valdytojams anapus upės, kad jie mane pravestų, kol atvyksiu į Judą;
8 ir laiškas Asafui, karaliaus miško saugotojui, kad jis man duotų medienos: rūmų, priklausančių namams, vartų sijoms padaryti, taip pat miesto sienai ir namams, į kuriuos aš įeisiu“. Ir karalius man davė pagal gerą mano Dievo ranką ant manęs.
9 Tada atvykau pas valdytojus anapus upės ir jiems padaviau karaliaus laiškus. Na, o karalius buvo pasiuntęs su manimi kariuomenės vadus ir raitelius.
10 Kai horonietis Sanbalatas ir amonietis tarnas Tobija tai išgirdo, jiems nepaprastai sukėlė sielvartą, kad buvo atvykęs žmogus siekti Izraelio vaikų gerovės.
11 Taigi atvykęs į Jeruzalę, ten buvau tris dienas.
12 Ir atsikėliau naktį, aš ir keli vyrai su manimi; aš niekam nesakiau, ką mano Dievas man įdėjo į širdį, kad daryčiau Jeruzalėje; ir su manimi nebuvo jokio gyvulio, išskyrus tą gyvulį, ant kurio aš jojau.
13 Ir naktį išvykau pro Slėnio vartus, priešais Slibino šaltinį, į Mėšlo vartus, apžiūrinėdamas Jeruzalės išgriautas sienas, kurių vartai buvo ugnies praryti.
14 Tada ėjau toliau iki Šaltinio vartų ir iki Karaliaus tvenkinio; bet gyvuliui, esančiam po manimi, nebuvo vietos praeiti.
15 Tada naktį ėjau aukštyn palei upelį, apžiūrėdamas sieną, ir pasukęs atgal įėjau pro Slėnio vartus, ir taip sugrįžau.
16 O valdovai nežinojo, kur ėjau ir ką dariau; nei žydams aš to dar nebuvau sakęs, nei kunigams, nei kilmingiesiems, nei valdovams, nei kitiems, atliekantiems darbą.
17 Tada jiems tariau: „Jūs matote, kokiame varge mes esame, kad Jeruzalė nuniokota ir jos vartai sudeginti ugnimi; eime ir pastatykime Jeruzalės sieną, kad mes nebebūtume gėda“.
18 Tada jiems papasakojau apie mano Dievo ranką, kuri buvo ant manęs gera; taip pat karaliaus žodžius, kuriuos jis man pasakė. Ir jie tarė: „Kelkimės ir statykime“. Taip jie sustiprino savo rankas šiam geram darbui.
19 Bet kai horonietis Sanbalatas, amonietis tarnas Tobija ir arabas Gešemas tai išgirdo, jie mus išjuokė ir, mus niekindami, tarė: „Ką gi jūs čia darote? Ar jūs maištausite prieš karalių?“
20 Tada aš atsakiau ir jiems tariau: „Dangaus Dievas, jis mums duos pasisekimą; todėl mes, jo tarnai, pakilę statysime; bet jūs neturite nei dalies, nei teisės, nei atminimo Jeruzalėje“.