Luke 8
1 Ir po to įvyko, kad jis ėjo per kiekvieną miestą ir kaimą, skelbdamas ir rodydamas Dievo karalystės džiugią naujieną; o su juo buvo dvylika
2 ir kai kurios moterys, kurios buvo išgydytos nuo piktų dvasių ir negalių: Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios išėjo septyni velniai,
3 ir Erodo ūkvedžio Chūzo žmona Joana, ir Zuzana, ir daug kitų, kurios jam patarnavo iš savo turto.
4 Ir kai susirinko daug liaudies ir atėjo pas jį iš kiekvieno miesto, jis kalbėjo palyginimu:
5 „Sėjėjas išėjo sėti savo sėklos; ir jam besėjant, viena krito palei kelią; ir ji buvo sutrypta, ir oro skrajūnai ją prarijo.
6 Ir viena krito ant uolos; ir vos tik išdygusi ji nudžiūvo, nes jai trūko drėgmės.
7 Ir viena krito tarp erškėčių; ir erškėčiai išdygo kartu su ja ir ją nusmelkė.
8 O kita krito ant geros žemės ir išdygo, ir davė šimteriopą vaisių“. Ir šitai pasakęs jis šaukė: „Kas turi ausis klausyti, teklauso!“
9 Ir jo mokiniai kláusė jo, sakydami: „Kas tai galėtų būti per palyginimas?“
10 Ir jis tarė: „Jums yra duota pažinti Dievo karalystės paslaptis; bet kitiems – palyginimais; kad matydami jie nematytų ir klausydami jie nesuprastų.
11 Na, o palyginimas yra šis: sėkla yra Dievo žodis.
12 Tie palei kelią yra tie, kurie klausosi; tada ateina velnias ir atima žodį iš jų širdžių, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti.
13 Tie ant uolos yra tie, kurie išgirdę priima žodį su džiaugsmu; bet jie neturi šaknies, kurie trumpam tiki, o gundymo metu atkrinta.
14 O kas krito tarp erškėčių, yra tie, kurie išgirdę išeina ir yra nusmelkiami šio gyvenimo rūpesčių, turtų bei malonumų ir neduoda vaisiaus tobulumui.
15 Bet ta ant geros žemės yra tie, kurie išgirdę žodį saugo jį doroje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu.
16 Nei vienas, uždegęs žvakę, neuždengia jos indu ir nededa jos po lova; bet pastato ją žvakidėje, kad įeinantys matytų šviesą.
17 Nes nieko nėra slapto, kas neišaiškėtų; nei nieko paslėpto, kas netaptų žinoma ir plačiai nepasklistų.
18 Todėl žiūrėkite, kaip klausotės; nes kas turi, tam bus duota; o kas neturi, iš to bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs“.
19 Tada pas jį atėjo jo motina bei jo broliai ir negalėjo prie jo prieiti dėl spūsties.
20 Ir buvo jam pasakyta kai kurių, kurie tarė: „Tavo motina ir tavo broliai stovi lauke, norėdami tave pamatyti“.
21 O jis atsakė ir tarė jiems: „Mano motina ir mano broliai yra tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“.
22 Na, o vieną dieną įvyko, kad jis su savo mokiniais įėjo į laivą; ir jis tarė jiems: „Persikelkime į kitą ežero pusę“. Ir jie pasileido nuo kranto.
23 Bet, jiems beplaukiant, jis užmigo; ir ant ežero pakilo vėjo audra; ir jie buvo apsemti vandens ir buvo pavojuje.
24 Ir jie atėjo pas jį ir jį pažadino, sakydami: „Mokytojau, mokytojau, mes žūstame“. Tada jis atsikėlė ir sudraudė vėją bei vandens šėlsmą; ir jie liovėsi, ir buvo tyku.
25 Ir jis tarė jiems: „Kur yra jūsų tikėjimas?“ Ir jie išsigandę stebėjosi, sakydami vienas kitam: „Kas tai per žmogus! Nes jis įsako net vėjams ir vandeniui, ir tie jo klauso“.
26 Ir jie atvyko į gadarėnų kraštą, kuris yra priešais Galilėją.
27 Ir kai jis žengė į sausumą, jį sutiko vienas žmogus iš miesto, kuris ilgą laiką turėjo velnių ir nedėvėjo drabužių, ir negyveno jokiuose namuose, bet kapuose.
28 Pamatęs Jėzų, jis šaukė ir parpuolė prieš jį bei garsiu balsu tarė: „Kas man darbo su tavimi, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Aš meldžiu tave, nekankink manęs“
29 (nes jis buvo įsakęs netyrajai dvasiai išeiti iš to žmogaus. Nes dažnai ji pagaudavo jį; ir jis buvo laikomas surištas grandinėmis ir pančiuose; ir jis sutraukydavo raiščius, ir būdavo velnio varomas į dykumą).
30 Ir Jėzus klausė jo, sakydamas: „Koks tavo vardas?“ O jis tarė: „Legionas“, nes daug velnių buvo į jį įėję.
31 Ir jie maldavo jį, kad jis neįsakytų jiems išeiti į gelmę.
32 O ten ant kalno buvo daugybės besiganančių kiaulių banda; ir jie maldavo jo, kad jis leistų jiems į jas įeiti. Ir jis jiems leido.
33 Tada išėjo velniai iš to žmogaus ir įėjo į kiaules; ir banda lėkė galvotrūkčiais žemyn nuo stačios vietos į ežerą ir prigėrė.
34 Ir kai tie, kurie jas ganė, pamatė, kas atsitiko, jie pabėgo ir nuėję papasakojo tai mieste ir kiemuose.
35 Tada jie išėjo pažiūrėti, kas buvo atsitikę; ir atėjo pas Jėzų, ir rado žmogų, iš kurio buvo išėję velniai, sėdintį prie Jėzaus kojų, apsirengusį ir sveiko proto; ir jie išsigando.
36 Ir tie, kurie tai matė, jiems papasakojo, kokiu būdu buvo išgydytas velnių apsėstasis.
37 Tuomet visa minia iš aplinkinio gadarėnų krašto maldavo jo pasitraukti nuo jų; nes jie buvo apimti didelės baimės; o jis įlipo į laivą ir sugrįžo atgal.
38 Na, o žmogus, iš kurio buvo išėję velniai, jo maldavo, kad jis galėtų būti su juo; bet Jėzus jį išsiuntė, sakydamas:
39 „Grįžk į savo namus ir papasakok, kokių didžių dalykų tau padarė Dievas“. Ir jis nuėjo ir paskelbė po visą miestą, kokių didžių dalykų jam padarė Jėzus.
40 Ir įvyko, kad, kai Jėzus sugrįžo, tauta jį priėmė su džiaugsmu; nes jie visi jo laukė.
41 Ir štai atėjo žmogus, vardu Jayras, ir jis buvo sinagogos valdovas; ir jis parpuolė prie Jėzaus kojų ir jo maldavo, kad jis ateitų į jo namus;
42 nes jis turėjo vienintelę dukterį, apie dvylikos metų amžiaus, ir ji gulėjo bemirštanti. Bet jam beeinant tauta jį grūdo.
43 Ir moteris, dvylika metų turinti kraujoplūdį, kuri išleido visą savo pragyvenimą gydytojams ir nei vieno negalėjusi būti išgydyta,
44 priėjo jam iš užnugario ir palietė jo drabužio kraštą; ir tuoj pat jos kraujoplūdis sustojo.
45 Ir Jėzus tarė: „Kas mane palietė?“ Visiems išsiginant Petras ir su juo esantys tarė: „Mokytojau, minia tave grūda ir spaudžia, o tu sakai: ‘Kas mane palietė?’“
46 Ir Jėzus tarė: „Kažkas mane palietė, nes aš supratau, kad iš manęs yra išėjusi jėga“.
47 Ir moteris, pamačiusi, kad nepasislėps, atėjo drebėdama ir parkritusi prieš jį pareiškė jam visos tautos akivaizdoje, dėl kokios priežasties ji palietė jį ir kaip tuoj pat pasveiko.
48 Ir jis jai tarė: „Dukra, būk linksma: tavo tikėjimas tave išgydė; eik ramybėje“.
49 Jam bekalbant, ateina vienas iš sinagogos valdovo namų, jam sakydamas: „Tavo duktė yra mirusi; nevargink Mokytojo“.
50 Bet kai Jėzus tai išgirdo, jis atsakė jam, tardamas: „Nebijok: vien tik tikėk, ir ji taps sveika“.
51 Ir įėjęs į namus, jis niekam neleido įeiti, išskyrus Petrą, Jokūbą, Joną ir tos mergelės tėvą bei motiną.
52 O visi verkė ir ją apraudojo; bet jis tarė: „Neverkite; ji nemirusi, bet miega“.
53 Ir jie išsijuokė iš jo, žinodami, kad ji mirusi.
54 Ir jis išvarė juos visus laukan, ir paėmė ją už rankos, ir pašaukė, sakydamas: „Mergele, kelkis“.
55 Ir jos dvasia sugrįžo, ir ji kaipmat atsikėlė; ir jis įsakė duoti jai valgio.
56 Ir jos tėvai buvo apstulbinti; bet jis juos įpareigojo, kad jie niekam nepasakytų, kas atsitiko.