1Ir po to įvyko, kad jis ėjo per kiekvieną miestą ir kaimą, skelbdamas ir rodydamas Dievo karalystės džiugią naujieną; o su juo buvo dvylika
2ir kai kurios moterys, kurios buvo išgydytos nuo piktų dvasių ir negalių: Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios išėjo septyni velniai,
3ir Erodo ūkvedžio Chūzo žmona Joana, ir Zuzana, ir daug kitų, kurios jam patarnavo iš savo turto.
4Ir kai susirinko daug liaudies ir atėjo pas jį iš kiekvieno miesto, jis kalbėjo palyginimu:
5„Sėjėjas išėjo sėti savo sėklos; ir jam besėjant, viena krito palei kelią; ir ji buvo sutrypta, ir oro skrajūnai ją prarijo.
6Ir viena krito ant uolos; ir vos tik išdygusi ji nudžiūvo, nes jai trūko drėgmės.
7Ir viena krito tarp erškėčių; ir erškėčiai išdygo kartu su ja ir ją nusmelkė.
8O kita krito ant geros žemės ir išdygo, ir davė šimteriopą vaisių“. Ir šitai pasakęs jis šaukė: „Kas turi ausis klausyti, teklauso!“
9Ir jo mokiniai kláusė jo, sakydami: „Kas tai galėtų būti per palyginimas?“
10Ir jis tarė: „Jums yra duota pažinti Dievo karalystės paslaptis; bet kitiems – palyginimais; kad matydami jie nematytų ir klausydami jie nesuprastų.
11Na, o palyginimas yra šis: sėkla yra Dievo žodis.
12Tie palei kelią yra tie, kurie klausosi; tada ateina velnias ir atima žodį iš jų širdžių, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti.
13Tie ant uolos yra tie, kurie išgirdę priima žodį su džiaugsmu; bet jie neturi šaknies, kurie trumpam tiki, o gundymo metu atkrinta.
14O kas krito tarp erškėčių, yra tie, kurie išgirdę išeina ir yra nusmelkiami šio gyvenimo rūpesčių, turtų bei malonumų ir neduoda vaisiaus tobulumui.
15Bet ta ant geros žemės yra tie, kurie išgirdę žodį saugo jį doroje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu.
16Nei vienas, uždegęs žvakę, neuždengia jos indu ir nededa jos po lova; bet pastato ją žvakidėje, kad įeinantys matytų šviesą.
17Nes nieko nėra slapto, kas neišaiškėtų; nei nieko paslėpto, kas netaptų žinoma ir plačiai nepasklistų.
18Todėl žiūrėkite, kaip klausotės; nes kas turi, tam bus duota; o kas neturi, iš to bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs“.
19Tada pas jį atėjo jo motina bei jo broliai ir negalėjo prie jo prieiti dėl spūsties.
20Ir buvo jam pasakyta kai kurių, kurie tarė: „Tavo motina ir tavo broliai stovi lauke, norėdami tave pamatyti“.
21O jis atsakė ir tarė jiems: „Mano motina ir mano broliai yra tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“.
22Na, o vieną dieną įvyko, kad jis su savo mokiniais įėjo į laivą; ir jis tarė jiems: „Persikelkime į kitą ežero pusę“. Ir jie pasileido nuo kranto.
23Bet, jiems beplaukiant, jis užmigo; ir ant ežero pakilo vėjo audra; ir jie buvo apsemti vandens ir buvo pavojuje.
24Ir jie atėjo pas jį ir jį pažadino, sakydami: „Mokytojau, mokytojau, mes žūstame“. Tada jis atsikėlė ir sudraudė vėją bei vandens šėlsmą; ir jie liovėsi, ir buvo tyku.
25Ir jis tarė jiems: „Kur yra jūsų tikėjimas?“ Ir jie išsigandę stebėjosi, sakydami vienas kitam: „Kas tai per žmogus! Nes jis įsako net vėjams ir vandeniui, ir tie jo klauso“.
26Ir jie atvyko į gadarėnų kraštą, kuris yra priešais Galilėją.
27Ir kai jis žengė į sausumą, jį sutiko vienas žmogus iš miesto, kuris ilgą laiką turėjo velnių ir nedėvėjo drabužių, ir negyveno jokiuose namuose, bet kapuose.
28Pamatęs Jėzų, jis šaukė ir parpuolė prieš jį bei garsiu balsu tarė: „Kas man darbo su tavimi, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Aš meldžiu tave, nekankink manęs“
29(nes jis buvo įsakęs netyrajai dvasiai išeiti iš to žmogaus. Nes dažnai ji pagaudavo jį; ir jis buvo laikomas surištas grandinėmis ir pančiuose; ir jis sutraukydavo raiščius, ir būdavo velnio varomas į dykumą).
30Ir Jėzus klausė jo, sakydamas: „Koks tavo vardas?“ O jis tarė: „Legionas“, nes daug velnių buvo į jį įėję.
31Ir jie maldavo jį, kad jis neįsakytų jiems išeiti į gelmę.
32O ten ant kalno buvo daugybės besiganančių kiaulių banda; ir jie maldavo jo, kad jis leistų jiems į jas įeiti. Ir jis jiems leido.
33Tada išėjo velniai iš to žmogaus ir įėjo į kiaules; ir banda lėkė galvotrūkčiais žemyn nuo stačios vietos į ežerą ir prigėrė.
34Ir kai tie, kurie jas ganė, pamatė, kas atsitiko, jie pabėgo ir nuėję papasakojo tai mieste ir kiemuose.
35Tada jie išėjo pažiūrėti, kas buvo atsitikę; ir atėjo pas Jėzų, ir rado žmogų, iš kurio buvo išėję velniai, sėdintį prie Jėzaus kojų, apsirengusį ir sveiko proto; ir jie išsigando.
36Ir tie, kurie tai matė, jiems papasakojo, kokiu būdu buvo išgydytas velnių apsėstasis.
37Tuomet visa minia iš aplinkinio gadarėnų krašto maldavo jo pasitraukti nuo jų; nes jie buvo apimti didelės baimės; o jis įlipo į laivą ir sugrįžo atgal.
38Na, o žmogus, iš kurio buvo išėję velniai, jo maldavo, kad jis galėtų būti su juo; bet Jėzus jį išsiuntė, sakydamas:
39„Grįžk į savo namus ir papasakok, kokių didžių dalykų tau padarė Dievas“. Ir jis nuėjo ir paskelbė po visą miestą, kokių didžių dalykų jam padarė Jėzus.
40Ir įvyko, kad, kai Jėzus sugrįžo, tauta jį priėmė su džiaugsmu; nes jie visi jo laukė.
41Ir štai atėjo žmogus, vardu Jayras, ir jis buvo sinagogos valdovas; ir jis parpuolė prie Jėzaus kojų ir jo maldavo, kad jis ateitų į jo namus;
42nes jis turėjo vienintelę dukterį, apie dvylikos metų amžiaus, ir ji gulėjo bemirštanti. Bet jam beeinant tauta jį grūdo.
43Ir moteris, dvylika metų turinti kraujoplūdį, kuri išleido visą savo pragyvenimą gydytojams ir nei vieno negalėjusi būti išgydyta,
44priėjo jam iš užnugario ir palietė jo drabužio kraštą; ir tuoj pat jos kraujoplūdis sustojo.
45Ir Jėzus tarė: „Kas mane palietė?“ Visiems išsiginant Petras ir su juo esantys tarė: „Mokytojau, minia tave grūda ir spaudžia, o tu sakai: ‘Kas mane palietė?’“
46Ir Jėzus tarė: „Kažkas mane palietė, nes aš supratau, kad iš manęs yra išėjusi jėga“.
47Ir moteris, pamačiusi, kad nepasislėps, atėjo drebėdama ir parkritusi prieš jį pareiškė jam visos tautos akivaizdoje, dėl kokios priežasties ji palietė jį ir kaip tuoj pat pasveiko.
48Ir jis jai tarė: „Dukra, būk linksma: tavo tikėjimas tave išgydė; eik ramybėje“.
49Jam bekalbant, ateina vienas iš sinagogos valdovo namų, jam sakydamas: „Tavo duktė yra mirusi; nevargink Mokytojo“.
50Bet kai Jėzus tai išgirdo, jis atsakė jam, tardamas: „Nebijok: vien tik tikėk, ir ji taps sveika“.
51Ir įėjęs į namus, jis niekam neleido įeiti, išskyrus Petrą, Jokūbą, Joną ir tos mergelės tėvą bei motiną.
52O visi verkė ir ją apraudojo; bet jis tarė: „Neverkite; ji nemirusi, bet miega“.
53Ir jie išsijuokė iš jo, žinodami, kad ji mirusi.
54Ir jis išvarė juos visus laukan, ir paėmė ją už rankos, ir pašaukė, sakydamas: „Mergele, kelkis“.
55Ir jos dvasia sugrįžo, ir ji kaipmat atsikėlė; ir jis įsakė duoti jai valgio.
56Ir jos tėvai buvo apstulbinti; bet jis juos įpareigojo, kad jie niekam nepasakytų, kas atsitiko.