1Na, o pirmąją savaitės dieną, labai anksti ryte, jos atėjo prie kapo, nešdamos jų paruoštus kvapus, ir su jomis kai kurios kitos.
2Ir jos rado akmenį nuritintą nuo kapo.
3Ir įėjusios jos nerado Viešpaties Jėzaus kūno.
4Ir įvyko, kai jos dėl to buvo labai sumišusios, štai šalia jų stovėjo du vyrai spindinčiais drabužiais;
5ir kai jos išsigando ir nuleido savo veidus į žemę, jie tarė joms: „Kodėl ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?
6Jis ne čia, bet yra prisikėlęs – prisiminkite, kaip jis jums kalbėjo, kai dar buvo Galilėjoje,
7sakydamas: ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nuodėmingų žmonių rankas, būti nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti’“.
8Ir jos prisiminė jo žodžius
9ir sugrįžusios nuo kapo papasakojo visa tai vienuolikai ir visiems kitiems.
10Tai buvo Marija Magdalietė ir Joana, ir Jokūbo motina Marija, ir kitos, buvusios su jomis, kurios papasakojo tai apaštalams.
11Bet jų žodžiai jiems atrodė kaip tuščios pasakos, ir jie netikėjo jomis.
12Tada pakilo Petras ir nubėgo prie kapo; ir pasilenkęs žemyn jis pamatė vienas sau gulinčias drobules ir išėjo, besistebėdamas savyje tuo, kas įvyko.
13Ir štai du iš jų tą pačią dieną ėjo į kaimą, vadinamą Emausu, kuris buvo apie šešiasdešimt stadijų nuo Jeruzalės.
14Ir jie kalbėjosi apie visa tai, kas įvyko.
15Ir įvyko, kad jiems besikalbant ir besvarstant prisiartino pats Jėzus ir ėjo su jais.
16Bet jų akys buvo sulaikytos, kad jie jo nepažintų.
17Ir jis tarė jiems: „Koks čia jūsų pasikalbėjimas vieno su kitu, kai einate ir esate nuliūdę?“
18Ir vienas iš jų, kurio vardas buvo Kleopas, atsakydamas jam tarė: „Ar tu vienintelis ateivis Jeruzalėje ir nežinai šiomis dienomis ten įvykusių dalykų?“
19Ir jis tarė jiems: „Kokių?“ Ir jie tarė jam: „Apie Jėzų iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbu ir žodžiu Dievo ir visos tautos akyse;
20ir kaip vyriausieji kunigai ir mūsų valdovai atidavė jį, kad būtų pasmerktas miriop, ir jį nukryžiavo.
21Bet mes tikėjome, kad tai turėjo būti tas, kuris turi atpirkti Izraelį; ir šalia viso to šiandien yra trečia diena nuo to laiko, kai tai įvyko.
22Taip, ir kai kurios moterys iš mūsiškių mus apstulbino, kurios buvo anksti prie kapo;
23ir neradusios jo kūno jos atėjo sakydamos, kad jos taipogi mačiusios regėjimą angelų, kurie sakė, kad jis yra gyvas.
24O kai kurie iš esančių su mumis nuėjo prie kapo ir atrado taip, kaip moterys buvo sakiusios; bet jo jie nematė“.
25Tada jis tarė jiems: „O kvailiai ir lėtos širdies tikėti visu tuo, ką kalbėjo pranašai!
26Argi Kristus neturėjo šito kentėti ir įeiti į savo šlovę?“
27Ir pradedant nuo Mozės ir visų pranašų jis jiems iš visų Raštų išaiškino tuos dalykus apie jį.
28Ir jie priartėjo prie kaimo, į kurį jie ėjo; o jis dėjosi einąs toliau.
29Bet jie privertė jį, sakydami: „Pasilik su mumis, nes jau vakarėja, ir diena jau baigiasi“. Ir jis įėjo, kad pasiliktų su jais.
30Ir įvyko, kai jis atsisėdo su jais prie valgio, jis paėmė duoną, palaimino ją, laužė ir davė jiems.
31Ir jų akys atsivėrė, ir jie pažino jį; bet jis pranyko jiems iš akių.
32Ir jie vienas kitam tarė: „Argi mūsų širdys nedegė mumyse, kai jis kelyje kalbėjo su mumis ir kai atvėrė mums Raštus?“
33Ir tą pačią valandą jie pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę, ir rado susirinkusius vienuolika ir tuos, kurie buvo su jais,
34sakančius: „Viešpats tikrai prisikėlęs ir pasirodė Simonui“.
35Ir jie papasakojo, kas nutiko kelyje, ir kaip jis buvo jų atpažintas duonos laužyme.
36Ir jiems taip bekalbant, pats Jėzus atsistojo jų viduryje ir jiems sako: „Ramybė jums“.
37Bet jie buvo siaubo apimti ir išsigandę, ir tarėsi matą dvasią.
38Ir jis tarė jiems: „Kodėl jūs sunerimę? Ir kodėl jūsų širdyse kyla mintys?
39Pasižiūrėkite į mano rankas ir mano kojas, kad tai aš pats, palieskite mane ir pamatykite; nes dvasia neturi mėsos ir kaulų, kaip matote mane turint“.
40Ir taip pasakęs jis parodė jiems savo rankas ir kojas.
41Ir jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, jis tarė jiems: „Ar turite čia kokio maisto?“
42Ir jie davė jam gabalą keptos žuvies ir medaus korio.
43Ir jis tai paėmė ir valgė jų akivaizdoje.
44Ir jis tarė jiems: „Šitie yra žodžiai, kuriuos aš jums kalbėjau, kol dar buvau su jumis, kad turi išsipildyti visa, kas surašyta apie mane Mozės įstatyme, pranašuose ir psalmėse“.
45Tada jis atvėrė jiems supratimą, kad jie galėtų suprasti Raštus,
46ir tarė jiems: „Taip yra parašyta ir taip reikėjo Kristui kentėti ir trečią dieną prisikelti iš mirusiųjų;
47ir kad pradedant nuo Jeruzalės tarp visų tautų jo vardu turi būti skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas.
48Ir jūs esate šito liudytojai.
49Ir štai aš siunčiu ant jūsų savo Tėvo pažadą; bet jūs pasilikite Jeruzalės mieste, kol būsite apvilkti jėga iš aukštybių“.
50Ir jis išvedė juos iki Betanijos, iškėlė savo rankas ir juos palaimino.
51Ir įvyko, kol jis juos laimino, jis buvo atskirtas nuo jų ir paimtas į dangų.
52Ir jie pagarbino jį ir su didžiu džiaugsmu sugrįžo į Jeruzalę;
53ir nuolat buvo šventykloje, girdami ir laimindami Dievą. Amen.