1Na, o artėjo Neraugintos duonos šventė, kuri yra vadinama Perėjimu.
2Ir vyriausieji kunigai bei raštininkai ieškojo, kaip jie galėtų jį užmušti; nes jie bijojo tautos.
3Tada Šėtonas įėjo į Judą, pravarde Iskariotas, esantį iš dvylikos skaičiaus.
4Ir jis nuėjo ir kalbėjo su vyriausiais kunigais ir vadais, kaip jis jiems galėtų jį išduoti.
5Ir jie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam pinigų.
6Ir jis pažadėjo ir ieškojo progos jiems jį išduoti ne prie minios.
7Tada atėjo Neraugintos duonos diena, kada turėjo būti užmušamas Perėjimas.
8Ir jis išsiuntė Petrą bei Joną, sakydamas: „Eikite ir paruoškite mums Perėjimą, kad mes galėtume valgyti“.
9Ir jie tarė jam: „Kur nori, kad paruoštume?“
10Ir jis tarė jiems: „Štai jums įėjus į miestą jus pasitiks žmogus, nešinas vandens ąsočiu; sekite paskui jį į tą namą, į kurį jis įeis.
11Ir sakysite namo šeimininkui: ‘Mokytojas tau sako: kur yra svečių kambarys, kur aš valgysiu Perėjimą su savo mokiniais?’
12Ir jis parodys jums didelį apstatytą aukštutinį kambarį, ten paruoškite“.
13Ir jie nuėjo ir rado taip, kaip jis buvo jiems sakęs; ir jie paruošė Perėjimą.
14Ir atėjus valandai, jis sėdosi, ir su juo – dvylika apaštalų.
15Ir jis tarė jiems: „Aš trokšte troškau su jumis valgyti šį Perėjimą pirmiau nei kentėsiu;
16nes jums sakau: nebevalgysiu jo, iki tai išsipildys Dievo karalystėje“.
17Ir jis paėmė taurę, padėkojo ir tarė: „Imkite tai ir pasidalinkite tarpusavyje;
18nes sakau jums: negersiu iš vynmedžio vaisiaus, kol neateis Dievo karalystė“.
19Ir jis paėmė duoną ir padėkojo, ir ją laužė, ir davė jiems, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris atiduodamas už jus: tai darykite mano atminimui“.
20Lygiai taip pat ir taurę po vakarienės, sakydamas: „Ši taurė – naujas testamentas mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.
21Bet štai, mane išduodančiojo ranka yra su manimi ant stalo.
22Ir iš tiesų žmogaus Sūnus eina, kaip buvo nulemta; bet vargas tam žmogui, per kurį jis yra išduotas!“
23Ir jie pradėjo tarpusavyje klausinėti, kas gi iš jų yra tas, kuris šitai padarys.
24Ir tarp jų taip pat kilo ginčas, kuris iš jų turėtų būti laikomas didžiausiu.
25O jis jiems tarė: „Pagonių karaliai jiems viešpatauja; ir tie, kurie juos valdo, yra vadinami geradariais.
26Bet jūs nebūkite tokie; bet kas tarp jūsų didžiausias, tebūna kaip jauniausias; o vyriausias – kaip tas, kuris tarnauja.
27Nes kas yra didesnis: ar tas, kuris sėdi prie valgio, ar tas, kuris patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi prie valgio? Bet aš esu tarp jūsų kaip tas, kuris patarnauja.
28Jūs esate tie, kurie pasilikote su manimi mano pagundose.
29Ir aš skiriu jums karalystę, kaip mano Tėvas man paskyrė;
30kad jūs valgytumėte ir gertumėte už mano stalo mano karalystėje ir sėdėtumėte sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių“.
31Ir Viešpats tarė: „Simonai, Simonai, štai Šėtonas geidė jūsų, kad persijotų jus kaip kviečius;
32bet aš meldžiausi už tave, kad tavo tikėjimas nesiliautų; ir kai tu būsi atsivertęs, sustiprink savo brolius“.
33Ir jis tarė jam: „Viešpatie, aš esu pasiruošęs eiti su tavimi į kalėjimą ir į mirtį“.
34O jis tarė: „Aš tau sakau, Petrai, šią dieną, dar prieš gaidžiui pragystant, tu triskart išsiginsi, kad mane pažįsti“.
35Ir jis tarė jiems: „Kai jus siunčiau be piniginės, be kelionmaišio ir be batų, ar jums ko trūko?“ Ir jie tarė: „Nieko“.
36Tada jis tarė jiems: „Bet dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir savo kelionmaišį; o kas neturi kalavijo, teparduoda savo drabužį ir jį tenusiperka.
37Nes aš sakau jums, kad tai, kas parašyta, dar turi išsipildyti manyje: ‘Ir jis buvo priskaitytas tarp pažeidėjų’; nes tai, kas apie mane, turi pabaigą“.
38Ir jie tarė: „Viešpatie, štai, čia yra du kalavijai“. Ir jis tarė jiems: „Pakanka“.
39Ir jis išėjo ir, kaip buvo įpratęs, ėjo į Alyvų kalną; taip pat ir jo mokiniai sekė jį.
40Ir kai jis buvo toje vietoje, jis tarė jiems: „Melskitės, kad nepatektumėte į pagundą“.
41Ir jis buvo atsitraukęs nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs meldėsi,
42sakydamas: „Tėve, jei tu nori, paimk nuo manęs šitą taurę; tačiau ne mano, bet tavo valia tebūna įvykdyta“.
43Ir jam pasirodė iš dangaus angelas, jį sustiprindamas.
44Ir būdamas agonijoje jis dar uoliau meldėsi; ir jo prakaitas buvo kaip dideli kraujo lašai, krentantys ant žemės.
45Ir kai jis pakilo nuo maldos ir atėjo pas savo mokinius, jis rado juos iš liūdesio miegančius
46ir tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad neįeitumėte į pagundą“.
47Ir jam dar bekalbant, štai minia ir vienas iš dvylikos, kurį vadino Judu, ėjo priekyje jų ir prisiartino prie Jėzaus jo pabučiuoti.
48Bet Jėzus jam tarė: „Judai, tu pabučiavimu išduodi žmogaus Sūnų?“
49Tie, kurie buvo aplink jį, pamatę, kas bus, tarė jam: „Viešpatie, ar mums kirsti kalaviju?“
50Ir vienas iš jų kirto aukščiausiojo kunigo tarnui ir nupjovė jo dešinę ausį.
51Ir Jėzus atsakydamas tarė: „Leiskite ir toliau“. Ir jis palietė jo ausį ir jį išgydė.
52Tada Jėzus tarė vyriausiems kunigams, šventyklos vadams ir vyresniesiems, kurie buvo pas jį atėję: „Kaip prieš vagį išėjote su kalavijais ir lazdomis?“
53Kai aš kasdien buvau su jumis šventykloje, jūs neištiesėte rankų prieš mane; bet šita yra jūsų valanda ir tamsos valdžia.
54Tada jie suėmė jį ir nusivedę atvedė į aukščiausiojo kunigo namus. O Petras sekė iš tolo.
55Ir rūmų viduryje jiems užkūrus ugnį ir kartu susėdus, tarp jų atsisėdo Petras.
56Bet viena tarnaitė pamatė jį sėdintį prie ugnies ir į jį įsižiūrėjusi tarė: „Šis žmogus irgi buvo su juo“.
57Ir jis išsigynė jo, sakydamas: „Moterie, aš jo nepažįstu“.
58O po kiek laiko kitas jį pamatė ir tarė: „Tu irgi esi iš jų“. Ir Petras tarė: „Žmogau, aš nesu“.
59Ir kažkur po valandos kitas įsitikinęs patvirtino, sakydamas: „Tikrai, šitas irgi buvo su juo, nes jis yra galilėjietis“.
60Bet Petras tarė: „Žmogau, aš nežinau, ką tu sakai“. Ir tuoj pat, jam dar bekalbant, pragydo gaidys.
61Ir Viešpats atsisuko ir pažiūrėjo į Petrą. Ir Petras prisiminė Viešpaties žodį, kaip jis jam sakė: „Prieš gaidžiui pragystant tu triskart manęs išsiginsi“.
62Ir Petras išėjo laukan ir karčiai verkė.
63Ir vyrai, kurie laikė Jėzų, iš jo tyčiojosi ir jį mušė.
64Ir uždengę jam akis, jie trenkė jam į veidą ir klausė jo, sakydami: „Pranašauk, kas tas, kuris tau trenkė!“
65Ir daug kitko piktžodžiaudami jie kalbėjo prieš jį.
66Ir vos tik išaušo diena, susirinko tautos vyresnieji, vyriausieji kunigai ir raštininkai ir atvedė jį į savo tarybą, sakydami:
67„Ar tu esi Kristus? Pasakyk mums“. Ir jis tarė jiems: „Jei aš jums pasakysiu, jūs netikėsite;
68ir jei aš jūsų paklausiu, jūs man neatsakysite ir manęs nepaleisite.
69Nuo šiol žmogaus Sūnus sėdės Dievo galios dešinėje“.
70Tada jie visi tarė: „Tad ar tu Dievo Sūnus?“ O jis jiems tarė: „Jūs sakote, kad aš esu“.
71Ir jie tarė: „Kam mums bereikia tolimesnio liudijimo? Nes mes patys išgirdome iš jo burnos“.