Luke 20
1 Ir įvyko, kad vieną iš tų dienų, kai jis mokė tautą šventykloje ir skelbė evangeliją, prie jo pristojo vyriausieji kunigai ir raštininkai su vyresniaisiais
2 ir kalbėjo jam, sakydami: „Pasakyk mums, kokia valdžia tu šitai darai, arba kas yra tas, kuris tau davė šitą valdžią?“
3 O jis atsakydamas tarė jiems: „Aš irgi paklausiu jūsų vieno dalyko; ir atsakykite man:
4 Jono krikštas – ar tai buvo iš dangaus, ar iš žmonių?“
5 Ir jie svarstė tarpusavyje, sakydami: „Jei sakysime: ‘Iš dangaus’, jis pasakys: ‘Tad kodėl juo netikėjote?’
6 Bet jei sakysime: ‘Iš žmonių’, visa tauta mus užmėtys akmenimis; nes jie įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas“.
7 Ir jie atsakė, jog jie nežino, iš kur tai.
8 Ir Jėzus jiems tarė: „Tai nei aš jums nepasakysiu, kokia valdžia tai darau“.
9 Tada jis tautai pradėjo kalbėti šį palyginimą: „Vienas žmogus pasodino vynuogyną, išnuomojo jį žemdirbiams ir ilgam laikui išvyko į tolimą šalį.
10 O kai buvo metas, jis pasiuntė tarną pas žemdirbius, kad jie duotų jam iš to vynuogyno vaisių; bet žemdirbiai jį primušė ir išsiuntė tuščiomis.
11 Ir jis vėl siuntė kitą tarną; tą jie irgi primušė ir gėdingai su juo pasielgė, ir išsiuntė jį tuščiomis.
12 Ir jis vėl siuntė trečią; ir jį taip pat jie sužeidė ir išmetė laukan.
13 Tada vynuogyno viešpats tarė: ‘Ką man daryti? Aš siųsiu savo mylimąjį sūnų: galbūt jį pamatę jie jį gerbs’.
14 Bet kai žemdirbiai jį pamatė, jie tarpusavyje samprotavo, sakydami: ‘Šitas yra paveldėtojas: eime, užmuškime jį, kad paveldas būtų mūsų’.
15 Tad jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Ką gi jiems darys vynuogyno viešpats?
16 Jis ateis ir sunaikins tuos žemdirbius, ir atiduos vynuogyną kitiems“. Ir kai jie tai išgirdo, jie tarė: „Apsaugok Dieve!“
17 Ir jis į juos pažiūrėjęs tarė: „Kas gi tuomet tai, kas parašyta: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu’?
18 Kas kris ant šito akmens, tas bus sudaužytas; bet ant ko jis užkris, tą sutrins į miltus“.
19 Ir vyriausieji kunigai bei raštininkai tą pačią valandą ieškojo, kad prie jo pridėtų rankas; ir jie bijojo tautos, nes jie suprato, kad jis kalbėjo šitą palyginimą prieš juos.
20 Ir jie stebėjo jį ir išsiuntė šnipus, kurie apsimestų teisiais, kad nutvertų jo žodžius, idant jie taip galėtų jį atiduoti valdytojo galiai ir valdžiai.
21 Ir jie paklausė jo, sakydami: „Mokytojau, mes žinome, kad tu sakai ir mokai teisingai, ir neatsižvelgi į asmenis, bet tikrai mokai Dievo kelio;
22 ar teisėta mums duoti duoklę ciesoriui, ar ne?“
23 Bet jis suprato jų klastą ir jiems tarė: „Kodėl mane gundote?
24 Parodykite man denarą. Kieno atvaizdą ir užrašą jis turi?“ Jie atsakydami tarė: „Ciesoriaus“.
25 Ir jis tarė jiems: „Todėl kas yra ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“.
26 Ir jie negalėjo tautos akivaizdoje nutverti jo žodžių; ir jie stebėjosi jo atsakymu ir nutilo.
27 Tada pas jį atėjo kai kurie iš sadukiejų, kurie neigia, kad yra prisikėlimas; ir jie paklausė jo,
28 sakydami: „Mokytojau, Mozė mums parašė: ‘jei kieno brolis miršta turėdamas žmoną, ir jis miršta be vaikų, tai jo brolis turi imti jo žmoną ir prikelti savo broliui sėklą’.
29 Taigi buvo septyni broliai; ir pirmasis ėmė žmoną ir mirė be vaikų.
30 Ir antrasis ėmė ją į žmonas, ir jis mirė bevaikis.
31 Ir trečiasis ėmė ją; ir taip pat tie septyni; ir jie, nepalikę vaikų, mirė.
32 Po jų visų mirė ir moteris.
33 Taigi kieno iš jų žmona ji bus prisikėlime? Nes septyni turėjo ją už žmoną“.
34 O Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Šio pasaulio vaikai veda ir išteka;
35 bet tie, kurie bus laikomi vertais įsigyti aną pasaulį ir prisikėlimą iš numirusiųjų, nei ves, nei tekės;
36 jie nebegalės ir mirti, nes jie yra lygūs angelams; ir yra Dievo vaikai, būdami prisikėlimo vaikais.
37 Na, o kad mirusieji prikeliami, netgi Mozė nurodė prie krūmo, kai jis vadina Viešpatį Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu.
38 Nes jis nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų; nes visi jam gyvena“.
39 Tada kai kurie iš raštininkų atsakydami tarė: „Mokytojau, tu gerai pasakei“.
40 Ir po to jie nedrįso jo nieko klausti.
41 Ir jis tarė jiems: „Kaipgi jie sako, kad Kristus yra Dovydo sūnus?
42 Ir pats Dovydas Psalmių knygoje sako: ‘VIEŠPATS tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje,
43 kol padarysiu tavo priešus tavo pakoju’.
44 Taigi Dovydas vadina jį Viešpačiu; tad kaipgi jis yra jo sūnus?“
45 Tada, visai tautai besiklausant, jis tarė savo mokiniams:
46 „Saugokitės raštininkų, kurie trokšta vaikščioti ilgais drabužiais, mėgsta sveikinimus turguose, aukščiausius krėslus sinagogose ir viršiausias vietas puotose;
47 kurie suryja našlių namus, o dėl akių atlieka ilgas maldas: jie gaus didesnį pasmerkimą“.