1Ir įvyko, kad jam vienoje vietoje besimeldžiant, kai jis baigė, vienas iš jo mokinių jam tarė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas mokė savo mokinius“.
2Ir jis jiems tarė: „Kai meldžiatės, sakykite: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, tebūna pašvęstas tavo vardas. Teateina tavo karalystė. Tebūna įvykdyta tavo valia – kaip danguje, taip ir žemėje.
3Kas dieną duok mums kasdienės mūsų duonos.
4Ir atleisk mums mūsų nuodėmes; nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris yra mums skolingas. Ir nevesk mūsų į pagundą; bet gelbėk mus nuo pikto’“.
5Ir jis tarė jiems: „Kuris iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys jam: ‘Drauge, paskolink man tris kepalus;
6nes mano draugas iš savo kelionės atėjo pas mane, bet aš neturiu nieko jam padėti’?
7O anas iš vidaus atsakys ir tars: ‘Netrukdyk manęs; durys jau užsklęstos, ir mano vaikai yra su manimi lovoje; aš negaliu keltis ir tau duoti’.
8Aš sakau jums: nors jis nesikels ir neduos jam dėl to, kad yra jo draugas, tačiau dėl jo įkyrumo jis atsikels ir duos jam tiek, kiek reikia.
9Ir aš sakau jums: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta.
10Nes kiekvienas, kuris prašo, gauna; ir tas, kuris ieško, randa; o tam, kuris beldžiasi, bus atidaryta.
11Ar kuris iš jūsų, būdamas tėvu, duonos prašančiam sūnui duotų akmenį? Arba jeigu jis prašytų žuvies, ar jis vietoje žuvies duotų jam gyvatę?
12Arba jeigu jis prašytų kiaušinio, ar jis pasiūlytų jam skorpioną?
13Tad jeigu jūs, būdami pikti, mokate duoti savo vaikams geras dovanas, tai kiek daugiau jūsų dangiškasis Tėvas duos Šventąją Dvasią tiems, kurie jo prašo?“
14Ir jis išvarinėjo velnią, ir tas buvo nebylys. Ir įvyko, kai velnias buvo išėjęs, nebylys prakalbo; ir tauta nustebo.
15Bet vieni iš jų tarė: „Jis išvarinėja velnius per velnių vadą Belzebubą“.
16O kiti, jį gundydami, reikalavo iš jo ženklo iš dangaus.
17Bet jis, žinodamas jų mintis, tarė jiems: „Kiekviena karalystė, pasidalinusi prieš save, tampa suniokota; ir namai, pasidalinę prieš namus, griūna.
18Jeigu ir Šėtonas būtų prieš save pasidalinęs, kaipgi išstovėtų jo karalystė? Nes sakote, kad aš išvarinėju velnius per Belzebubą.
19Ir jeigu aš išvarinėju velnius per Belzebubą, per ką jūsų sūnūs juos išvarinėja? Todėl jie bus jūsų teisėjai.
20Bet jei aš išvarinėju velnius Dievo pirštu, be abejonės pas jus atėjo Dievo karalystė.
21Kai apsiginklavęs stipruolis saugo savo rūmus, jo turtas yra ramybėje;
22bet kai ant jo užeis stipresnis už jį ir jį nugalės, jis atims iš jo visus ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir padalins jo grobį.
23Kas ne su manimi, tas yra prieš mane; ir kas nerenka su manimi, tas barsto.
24Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, vaikšto sausose vietose, ieškodama poilsio; ir neradusi ji sako: ‘Aš sugrįšiu į savo namus, iš kurių išėjau’.
25Ir atėjusi ji randa juos iššluotus ir išpuoštus.
26Tada ji eina ir pasiima su savimi kitas septynias, už save piktesnes dvasias; ir jos įeina, ir ten apsigyvena; ir galutinė to žmogaus būsena yra blogesnė negu pirmoji“.
27Ir įvyko, jam bekalbant tuos dalykus, viena moteris iš grupės pakėlė savo balsą ir tarė jam: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias tu žindai“.
28Bet jis tarė: „Taip, verčiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“.
29Ir kai prisirinko tirštai liaudies, jis pradėjo sakyti: „Šita yra piktoji karta: jie ieško ženklo; ir jiems nebus duota jokio ženklo, bet tik pranašo Jonos ženklas.
30Nes kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip ir žmogaus Sūnus bus šitai kartai.
31Pietų karalienė kelsis į teismą su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks, nes ji atėjo iš tolimiausių žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties; o štai čia yra didesnis negu Saliamonas.
32Ninevės žmonės kelsis į teismą su šia gimine ir ją pasmerks, nes Jonai skelbiant jie atgailavo; o štai čia yra didesnis negu Jona.
33Nei vienas, uždegęs žvakę, nededa jos į slaptą vietą ar po saiku, bet į žvakidę, kad įeinantys matytų šviesą.
34Kūno šviesa yra akis; todėl jei tavo akis tyra, tai ir visas tavo kūnas yra pilnas šviesos; bet kai tavo akis yra pikta, tai ir tavo kūnas pilnas tamsos.
35Todėl žiūrėk, kad tavyje esanti šviesa nebūtų tamsa.
36Todėl jei tavo visas kūnas pilnas šviesos, neturintis jokios tamsios dalies, visas bus pilnas šviesos, kaip kad tave apšviečia skaistus žvakės spindėjimas“.
37Ir jam bekalbant vienas fariziejus maldavo jo, kad papietautų su juo; ir jis įėjo ir sėdosi prie valgio.
38O kai fariziejus tai pamatė, jis stebėjosi, kad jis prieš pietus pirmiau neapsiplovė.
39Ir Viešpats jam tarė: „Nagi, jūs, fariziejai, švarinate taurės ir dubens išorę; bet jūsų vidus yra pilnas plėšrumo ir piktybės.
40Kvailiai, argi tas, kuris padarė išorę, nepadarė ir to, kas yra viduje?
41Bet verčiau duokite išmaldai iš to, ką turite; ir štai, viskas jums yra švaru.
42Bet vargas jums, fariziejai! Nes jūs duodate dešimtinę iš mėtų, rūtų ir visokių žolių, o teismą ir Dievo meilę apeinate; šituos turėtumėte daryti ir nepalikti kitų neatliktų.
43Vargas jums, fariziejai! Nes jūs mėgstate pirmuosius krėslus sinagogose ir sveikinimus turguose.
44Vargas jums, raštininkai ir fariziejai, veidmainiai! Nes jūs esate kaip kapai, kurių nesimato, ir žmonės, kurie ant jų vaikšto, jų nepastebi“.
45Tada atsakė vienas iš įstatymininkų ir jam tarė: „Mokytojau, taip sakydamas tu ir mums priekaištauji“.
46O jis tarė: „Vargas ir jums, įstatymininkai! Nes jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys neliečiate naštų nei vienu savo pirštu.
47Vargas jums! Nes jūs statote pranašų kapus, o jūsų tėvai juos žudė.
48Iš tiesų jūs liudijate, kad pritariate savo tėvų darbams, nes jie tikrai juos nužudė, o jūs statote jų kapus.
49Todėl ir Dievo išmintis sakė: ‘Aš siųsiu jiems pranašų bei apaštalų, ir vienus iš jų jie užmuš ir persekios,
50kad iš šios kartos būtų išreikalautas visų pranašų kraujas, kuris buvo pralietas nuo pasaulio įkūrimo;
51nuo Abelio kraujo iki Zacharijo kraujo, kuris žuvo tarp aukuro ir šventyklos’; iš tiesų sakau jums: bus jo išreikalauta iš šios kartos.
52Vargas jums, įstatymininkai! Nes jūs atėmėte pažinimo raktą; jūs patys neįėjote ir įeinantiems jūs trukdėte“.
53Ir kai jis jiems tai kalbėjo, raštininkai ir fariziejai pradėjo smarkiai jo reikalauti ir jį kurstyti, kad apie daug ką kalbėtų;
54tykodami jo ir siekdami ką nors pagauti iš jo burnos, kad galėtų jį apkaltinti.