1Na, o gileadietis Jefta buvo galingas narsuolis, ir jis buvo paleistuvės sūnus; Gileadas pagimdė Jeftą.
2Ir Gileado žmona jam pagimdė sūnų; o jo žmonos sūnūs užaugo ir išvarė Jeftą, sakydami jam: „Tu nepaveldėsi mūsų tėvo namuose; nes tu esi svetimos moters sūnus“.
3Tada Jefta pabėgo nuo savo brolių ir apsigyveno Tobo šalyje; ir pas Jeftą susirinko niekingi žmonės ir išėjo su juo.
4Ir įvyko, kuriam laikui praslinkus, kad Amono vaikai kariavo su Izraeliu.
5Ir buvo, kai Amono vaikai kariavo su Izraeliu, Gileado vyresnieji ėjo atsivesti Jeftos iš Tobo šalies;
6ir jie sakė Jeftai: „Ateik ir būk mūsų vadas, kad kariautume su Amono vaikais“.
7O Jefta tarė Gileado vyresniesiems: „Ar ne jūs manęs nekentėte ir išvarėte mane iš mano tėvo namų? Tai kodėl atėjote pas mane dabar, kai esate bėdoje?“
8O Gileado vyresnieji tarė Jeftai: „Dėl to dabar kreipiamės į tave, kad eitum su mumis, kovotum prieš Amono vaikus ir būtum mūsų galva visiems Gileado gyventojams“.
9Ir Jefta tarė Gileado vyresniesiems: „Jei mane sugrąžinsite namo kariauti prieš Amono vaikus, ir jei VIEŠPATS juos atiduos mano priešakyje, ar aš būsiu jūsų galva?“
10O Gileado vyresnieji tarė Jeftai: „VIEŠPATS tebūna tarp mūsų liudytojas, jei taip nedarysime pagal tavo žodžius“.
11Tada Jefta nuėjo su Gileado vyresniaisiais, o tauta jį paskyrė sau galva ir vadu; ir Jefta pasakė visus savo žodžius VIEŠPATIES akivaizdoje, Micpėje.
12Ir Jefta siuntė pasiuntinius pas Amono vaikų karalių, sakydamas: „Kas tau darbo su manimi, kad atėjai prieš mane kovoti mano šalyje?“
13O Amono vaikų karalius atsakė Jeftos pasiuntiniams: „Dėl to, kad Izraelis, eidamas aukštyn iš Egipto, atėmė mano šalį nuo Arnono iki Jaboko ir Jordano; taigi dabar sugrąžink tas žemes taikingai“.
14O Jefta vėl siuntė pasiuntinius pas Amono vaikų karalių
15ir jam sakė: „Taip sako Jefta: Izraelis neatėmė Moabo šalies nei Amono vaikų šalies;
16bet kai Izraelis ėjo aukštyn iš Egipto ir ėjo per dykumą iki Raudonosios jūros ir atvyko į Kadešą;
17tada Izraelis siuntė pasiuntinius pas Edomo karalių, sakydamas: ‘Leisk, meldžiu tave, pereiti per tavo šalį’; bet Edomo karalius nenorėjo to klausyti. Ir tokiu pat būdu jie siuntė pas Moabo karalių; bet jis nenorėjo leisti; ir Izraelis pasiliko Kadeše.
18Paskui jie ėjo per dykumą ir apėjo Edomo šalį bei Moabo šalį, ir atėjo prie Moabo šalies rytinės pusės, ir stovyklavo anapus Arnono, bet nėjo į Moabo ribas; nes Arnonas buvo Moabo riba.
19Ir Izraelis siuntė pasiuntinius pas amoritų karalių Sihoną, Hešbono karalių; ir Izraelis jam sakė: „Meldžiame tave, leisk mums pereiti per tavo šalį į mano vietą“.
20Bet Sihonas nepasitikėjo Izraeliu, kad pereitų per jo ribą; bet Sihonas surinko visą savo tautą ir stovyklavo Jahace, ir kovojo prieš Izraelį.
21O VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atidavė Sihoną ir visą jo tautą į Izraelio ranką, ir jie sumušė juos; taip Izraelis pasisavino visą amoritų, to krašto gyventojų, šalį.
22Ir jie pasisavino visas amoritų ribas nuo Arnono iki Jaboko ir nuo dykumos iki Jordano.
23Taip VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atėmė amoritų nuosavybę savo tautos Izraelio akivaizdoje, o tu ar turėtum ją pasisavinti?
24Argi nepasisavintum to, ką tavo dievas Kemošas tau duoda pasisavinti? Taigi kuriuos VIEŠPATS, mūsų Dievas, išvarys iš mūsų akivaizdos, tuos mes pasisavinsime.
25O dabar, ar esi kažkuo geresnis už Ciporo sūnų Balaką, Moabo karalių? Ar jis kada nors vaidijosi su Izraeliu? Ar jis kada nors kovojo prieš juos,
26Izraeliui gyvenant Hešbone ir jo miesteliuose, Aroeryje ir jo miesteliuose, ir visuose miestuose, esančiuose palei Arnono ribas, tris šimtus metų? Tai kodėl per tą laiką jų nesusigrąžinote?
27Todėl aš nenusidėjau prieš tave, bet tu darai man pikta, kad kariauji prieš mane; VIEŠPATS, Teisėjas, teteisia šią dieną tarp Izraelio vaikų ir Amono vaikų“.
28Tačiau Amono vaikų karalius neklausė Jeftos žodžių, kuriuos jis jam nusiuntė.
29Tada VIEŠPATIES Dvasia atėjo ant Jeftos, ir jis perėjo Gileadą ir Manasą, perėjo Gileado Micpę, ir iš Gileado Micpės perėjo Amono vaikų link.
30Ir Jefta padarė VIEŠPAČIUI įžadą ir sakė: „Jei visiškai atiduosi Amono vaikus į mano rankas,
31tada, man ramybėje grįžus iš Amono vaikų, kas išeis iš mano namų durų manęs pasitikti, tikrai bus VIEŠPATIES, ir aš jį aukosiu kaip deginamąją auką“.
32Taigi Jefta perėjo Amono vaikų link, prieš juos kovoti; ir VIEŠPATS juos atidavė į jo rankas.
33Ir jis mušė juos nuo Aroerio einant iki Minito, dvidešimt miestų, ir iki vynuogynų lygumos, labai smarkiomis žudynėmis. Taip Amono vaikai buvo pavergti Izraelio vaikų akivaizdoje.
34Ir Jefta atėjo į Micpę, į savo namus, ir štai jo duktė išėjo jo pasitikti su tambūrinu ir šokiais; o ji buvo jo vienintelis vaikas; be jos jis neturėjo nei sūnaus, nei dukters.
35Ir atsitiko, kai jis ją pamatė, jis perplėšė savo drabužius ir tarė: „Ak, mano dukra! Tu mane visiškai parkniubdei, tu iš tų, kurie mane drumsčia; nes aš atvėriau savo burną VIEŠPAČIUI ir nebegaliu atšaukti“.
36O ji jam tarė: „Mano tėve, jei atvėrei savo burną VIEŠPAČIUI, padaryk man pagal tai, kas išėjo iš tavo burnos; kadangi VIEŠPATS yra atkeršijęs už tave tavo priešams, tai yra Amono vaikams“.
37Ir ji tarė savo tėvui: „Tebūna man tai leista: palik mane du mėnesius, kad vaikštinėčiau po kalnus ir apraudočiau savo nekaltybę, aš ir mano draugės“.
38Ir jis tarė: „Eik“. Ir jis ją paleido dviems mėnesiams; o ji nuėjo su savo draugėmis ir apraudojo savo mergystę kalnuose.
39Ir įvyko, kad pasibaigus dviems mėnesiams ji sugrįžo pas savo tėvą, kuris įvykdė jai pagal savo įžadą, kurį buvo padaręs; o ji nepažino vyro. Ir Izraelyje tai buvo paprotys,
40kad kasmet, keturias dienas metuose, Izraelio dukterys eidavo apraudoti gileadiečio Jeftos dukters.