John 20
1 Pirmąją savaitės dieną, anksti, kai dar buvo tamsu, ateina Marija Magdalietė prie kapo ir mato nuo kapo patrauktą akmenį.
2 Tada ji bėga ir ateina pas Simoną Petrą ir pas kitą mokinį, kurį mylėjo Jėzus, ir jiems sako: „Jie paėmė iš kapo Viešpatį, ir nežinome, kur jį paguldė“.
3 Todėl Petras ir tas kitas mokinys išėjo ir atėjo prie kapo.
4 Taip jie bėgo abu kartu; bet kitas mokinys aplenkė Petrą ir pirmas atėjo prie kapo.
5 Ir pasilenkęs ir žiūrėdamas vidun pamatė gulinčias linines drobes; tačiau į vidų nėjo.
6 Tada ateina paskui jį Simonas Petras ir įėjo į kapą, ir mato gulinčias linines drobes
7 ir skepetą, kuri buvo aplink jo galvą, ne gulinčią su lininėmis drobėmis, bet suvyniotą atskirai kitoje vietoje.
8 Tada įėjo ir tas kitas mokinys, kuris pirmas atėjo prie kapo, ir jis pamatė ir patikėjo.
9 Nes jie dar nepažino Rašto, kad jis turi prisikelti iš numirusiųjų.
10 Tada tie mokiniai vėl nuėjo į savuosius namus.
11 Bet Marija stovėjo lauke prie kapo verkdama; ir kai verkė, ji pasilenkė ir pažiūrėjo į kapą,
12 ir mato du angelus baltais rūbais sėdinčius – vieną prie galvos, o kitą prie kojų, kur buvo gulėjęs Jėzaus kūnas.
13 Ir jie sako jai: „Moterie, kodėl verki?“ Ji sako jiems: „Nes jie paėmė mano Viešpatį, ir nežinau, kur jį paguldė“.
14 Ir taip pasakiusi ji atsisuko atgal ir pamatė Jėzų stovintį, ir nepažino, kad tai buvo Jėzus.
15 Jėzus jai sako: „Moterie, kodėl verki? Ko ieškai?“ Ji, manydama, kad jis esąs sodininkas, jam sako: „Pone, jei tu jį iš čia išnešei, pasakyk man, kur jį paguldei, ir aš jį pasiimsiu“.
16 Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsisuko ir jam sako: „Rabuni!“, tai reiškia: „Mokytojau!“
17 Jėzus jai sako: „Neliesk manęs; nes aš dar nepakilau pas savo Tėvą; bet eik pas mano brolius ir sakyk jiems: ‘Aš kylu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą; pas savo Dievą ir jūsų Dievą’“.
18 Marija Magdalietė atėjo ir pasakė mokiniams, kad ji mačiusi Viešpatį, ir kad jis jai kalbėjęs šitai.
19 Tada, tos pačios dienos vakare, esant pirmai savaitės dienai, kai durys buvo užrakintos, kur mokiniai buvo susirinkę dėl žydų baimės, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir jiems sako: „Ramybė tebūna jums!“
20 Ir taip pasakęs parodė jiems savo rankas ir savo šoną. Tada mokiniai, pamatę Viešpatį, apsidžiaugė.
21 Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Ramybė tebūna jums! Kaip mano Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu“.
22 Ir tai taręs jis kvėpė į juos ir jiems sako: „Imkite Šventąją DVASIĄ:
23 kieno nuodėmes atleisite, tiems jos bus atleistos; ir kieno nuodėmes sulaikysite, jos bus sulaikytos“.
24 Bet Tomas, vienas iš dvylikos, vadinamas Didimu, nebuvo su jais, kai atėjo Jėzus.
25 Todėl kiti mokiniai jam tarė: „Mes matėme Viešpatį“. Bet jis tarė jiems: „Jei nepamatysiu jo rankose vinių žymės, neįdėsiu savo piršto į vinių žymę ir neįkišiu savo rankos į jo šoną, netikėsiu“.
26 Ir po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo viduje, ir Tomas su jais; tada atėjo Jėzus, esant užrakintoms durims, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė tebūna jums!“
27 Tada jis sako Tomui: „Ištiesk čia savo pirštą ir pažiūrėk į mano rankas; ir ištiesk čia savo ranką, ir įkišk ją į mano šoną; ir nebūk netikintis, bet tikintis“.
28 Ir Tomas atsakydamas tarė jam: „Mano Viešpatie ir mano Dieve!“
29 Jėzus jam sako: „Tomai, tu įtikėjai todėl, kad mane pamatei; palaiminti tie, kurie nematė, tačiau įtikėjo“.
30 Ir daug kitų ženklų iš tiesų darė Jėzus savo mokinių akivaizdoje, kurie nėra užrašyti šioje knygoje;
31 bet šitie yra užrašyti, idant jūs įtikėtumėte, kad Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus; ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.