Job 19
1 Tada Jobas atsakė ir tarė:
2 „Kaip ilgai varginsite mano sielą ir plėšysite mane į gabalus žodžiais?
3 Šiuos dešimt kartų jūs man priekaištavote; jūs nesigėdijate tapti man svetimi.
4 O jei iš tikrųjų suklydau, mano suklydimas pasilieka su manimi.
5 Jei iš tikrųjų norite didžiuotis prieš mane ir man įrodyti mano gėdą,
6 tai žinokite, kad Dievas mane pargriovė ir savo tinklu mane apsupo.
7 Štai šaukiu dėl skriaudos, bet nesu išgirstas; šaukiu garsiai, bet nėra teismo.
8 Jis užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti, ir ant mano takų užleido tamsą.
9 Jis nuplėšė nuo manęs mano šlovę ir nuėmė vainiką nuo mano galvos.
10 Jis mane naikino iš visų pusių, ir aš dingęs; ir pašalino mano viltį kaip medį.
11 Jis užsidegė prieš mane savo rūstybe, ir jis laiko mane vienu iš savo priešų.
12 Jo pulkai ateina kartu, iškelia savo kelią prieš mane ir stovyklauja aplink mano padangtę.
13 Jis atitolino mano brolius nuo manęs, ir mano pažįstami visiškai nutolę nuo manęs.
14 Mano giminaičiai apvylė ir mano artimi draugai mane pamiršo.
15 Mano namuose gyvenantys ir mano tarnaitės laiko mane svetimu; aš esu svetimas jų akyse.
16 Pašaukiau savo tarną, bet jis neatsakė; savo burna jį maldavau.
17 Mano kvapas svetimas mano žmonai, nors aš maldavau dėl savo paties kūno vaikų.
18 Taip, jauni vaikai mane niekina: aš atsikėliau, o jie kalbėjo prieš mane.
19 Manimi bjaurisi visi mano artimiausi draugai; o tie, kuriuos mylėjau, atsigręžė prieš mane.
20 Prie mano odos ir mano kūno prilipo mano kaulai, ir aš išsigelbėjau tik su savo dantų oda.
21 O jūs, mano draugai, pasigailėkite manęs, pasigailėkite manęs; nes Dievo ranka palietė mane.
22 Kodėl mane persekiojate kaip Dievas ir nepasisotinate mano kūnu?
23 O kad dabar mano žodžiai būtų užrašyti! O kad jie būtų įspausti į knygą!
24 Kad jie būtų įrėžti geležiniu braižikliu ir švinu amžiams į uolą!
25 Nes aš žinau, kad mano atpirkėjas gyvas ir kad jis paskutinę dieną atsistos ant žemės;
26 ir nors mano odos kirminai sunaikins šį kūną, tačiau savo kūne aš regėsiu Dievą;
27 aš pats jį pamatysiu, mano akys žiūrės, o ne kitos; nors mano inkstai nyksta mano viduje.
28 Bet jūs turėtumėte sakyti: ‘Kodėl mes jį persekiojame?’, kadangi to dalyko šaknis aptikta manyje.
29 Bijokite kalavijo; nes rūstybė atneša kalavijo bausmes, kad žinotumėte, jog yra teismas“.